- Galvė - https://www.galve.lt -

Piktas žvejys Aleksandras

Šiemet Aleksandras Makejevas mini du jubiliejus: 25-tą kūrybinės veiklos gimtadienį ir savo keturiasdešimtmetį [1]

Šiemet Aleksandras Makejevas mini du jubiliejus: 25-tą kūrybinės veiklos gimtadienį ir savo keturiasdešimtmetį

Piktas, storas ir ūsuotas akiniuotis, – paprašytas trim keturiais žodžiais save apibūdinti, prisistatė 40 –ojo gimtadienio išvakarėse kalbintas dainininkas ir kompozitorius Aleksandras Makejevas. Kalbėjomės apie muziką, žvejybą ir kitus ne mažiau svarbius dalykus.

Apie pomėgius
Pradėkime nuo paauglystės. Kokie buvo tavo mokyklos laikų pomėgiai?
Sportas. Užaugome stebėdami „Žalgirio“ ir CSKA kovų peripetijas, buvo jau įaugęs į kraują krepšinis. Mokykloje mėgau sportą, buvau neblogas bėgikas ir žaidžiau neprofesionalų krepšinį, priklausiau mokyklos rinktinei. Savaime suprantama, tarp pomėgių buvo muzika ir literatūra. Šiaip mokykloje geriausiai man sekėsi mokytis istoriją ir literatūrą. Mėgstu įvairią literatūrą. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kai atsisuko tie visi cenzūros varžtai, pasipylė visa draudžiama literatūra, puoliau skaityti dar daugiau. Man patinka įvairios knygos ne tik fantastinės.
Esi prisiekęs žvejys. Tai dar vienas pomėgis, atsineštas iš vaikystės?
Taip, pradėjau žvejoti gal ketverių-penkerių, dar su proseneliu. Man tai poilsis, visiška meditacija.

Spektaklyje vaikams „Grybų karas“ (rež. R.Čuta) Aleksandras vaidino grybų vadą Baravyką [2]

Spektaklyje vaikams „Grybų karas“ (rež. R.Čuta) Aleksandras vaidino grybų vadą Baravyką

Facebooke prieš kelias dienas paviešinai piktą kreipimąsį geros žvejybos linkintiems… Papasakok plačiau apie žvejų prietarus?
Žvejui negalima linkėti sėkmės, jokiais būdais. Šiaip įvairių prietarų yra, bet šitas pats baisiausias. Pavyzdžiui, eini žvejoti ir eina koks asilas, kuris palinki sėkmės… Gerai jei tu prie namų, tai gali grįžti, bet kai jau išplaukęs sėdi, masalą išbarstęs, lauki ir… eina pro šalį koks kvailys ar kvailė ir rėkia: „Geros žvejybos!“, viskas. Nieko gero nelauk. Tai prietaras, bet jis tikrai veikia, kaip ir visi mistiniai dalykai, bet kuris žvejys pasakys. Kartą žmona supykus palinkėjo, kad man tik didžiulės žuvys kibtų, pusę metų nieko doro nepagavau. Dar senas prietaras, kad žvejyba nenusiseks, jei pakeliui sutiksi žmogų su tuščiu kibiru ar maišu. Ypač moterį.
Kokį nesudėtingo žuvies patiekalo receptą pasiūlytumei?
Paprasčiausiai kepu vietiniuose ežeruose pagautą ešerį. Truputis druskos, truputis pipirų, galima apvolioti miltuose. Ir nors, neva nesveika, bet labai skanu kepti natūraliuose kiaulės taukuose. Nereikia dėti jokių parduotuvėse siūlomų žuvies prieskonių. Kaip ir mėsai. Pavyzdžiui, kiaulienos šašlyką paruošiu per kelias valandas. Kiaulienos sprandinę įtrini svogūnais, užpili „Birutės“ mineraliniu, įpili dėl kvapo šaukštą acto ir marinuoji dvi valandas. Mineralinis minkština mėsą, galima ir jautieną imti, o druskos pakanka tiek, kiek yra mineraliniame vandenyje.

Apie muziką
Kaip susidomėjai muzika?
Sakyčiau, viskas prasidėjo labai banaliai, kaip ir daugeliui. Pas mano patėvį buvo magnetofonas ir gera kolekcija plokštelių, muzikinių įrašų. Tada geros muzikos ir nebuvo kur išgirsti, nes per radiją nieko gero neleido, televizija irgi nieko itin verto netransliavo, nebent tėvai nusivesdavo į kokį koncertą. Aš nuo ketverių metų pradėjau klausytis muzikos namie, niūniuoti, dainuoti.
Kada pradėjai skambinti gitara?
Maždaug dvylikos, trylikos metų pradėjau mokytis groti gitara. Mokiausi pats, savarankiškai, jokio mokytojo neturėjau. Taip sutapo, kad vos pramokęs skambinti, pradėjau kurti savo dainas. Pradėjau ne nuo svetimų dainų grojimo, o rašiau savo.
Tavo dainų žodžiai priklauso skirtingiems autoriams?
Viską, ką esu išleidęs yra mano paties kūryba. Ir muzika, ir žodžiai dainoms yra mano. Nenaudoju svetimų.
Kada įvyko pirmasis koncertas?
Pirmą kartą viešai grojau mokykloje. O platesniam publikos ratui grojau Tiksliųjų mokslų licėjuje vykusiame pirmajame muzikos festivalyje „Durnių laivas“, 1992 m. pirmą kartą grojau Rašytojų sąjungos renginyje „Poezijos pavasaris“, vėliau kasmet ten dalyvaudavau.
Apibūdink savo koncertinių kelionių geografiją.
Iš tiesų esu daug kur buvęs. Iš tokių įdomesnių kraštų reiktų paminėti Afganistaną, Iraką. Ten mūsų kareiviams grojau. Europoje grojau, į Skandinaviją dažnai važinėju. Ten turiu draugų, nebūtinai važiuoju grot, bet draugauju su baikeriais, vykstu po keliskart per metus. Ten būna baikerių sezono atidarymai, uždarymai, tai vykstu koncertuoti. Amerikoje kelis kartus buvau. Anglijoje, Airijoje grojau, bet pagrindiniai koncertai, aišku – Lietuvoje.
Kokią savo dainą įvardintumei kaip širdžiai mieliausią, labiausiai pavykusį kūrinį?
Yra viena daina. Ji nėra populiari, bet man patinka. Aranžuotė man patinka. Per radiją ją grojo, bet nedaug. Tai „Europos vidury“ (2005 m.) albumo daina „Kaltas“. Man atrodo joje gerai dera tekstas ir muzika.
Paskutiniu metu Facebooke prisistatai pačiu blogiausiu ir pikčiausiu dainininku, kodėl?
Teisingai, nes kiek matau, daugelis prisistato geriečiais. Tai, vadinasi, aš blogas. Iš viso, šiais laikais tas gėris ir geriečiai man atrodo įtartinai, o su blogiu viskas aišku. Perėjau į tamsos pusę (juokiasi). Žmonės tiki viskuo, ką šneka tos dėžės, rašo internete. O kam tuo tikėti? Kiekvienas pasiima savo „perliuką“ ir tiek.
Ir kaip sekasi draugauti su ta dėže (televizoriumi)?
Tikros televizijos iš esmės pas mus nėra, ji išsigimė. Liko tik jos parodija. Praktiškai aš nežiūriu televizoriaus, nes niekas nesudomina. Nėra laidų įdomių, o tos plastmasinės popkultūros rodymas manęs neužkabina. Dingo iš televizijos jos esminė dvasia.

Apie vaikus
Jūsų vaikai domisi muzika?
Dukra antrus metus mokosi Trakų muzikos mokykloje, groja smuiku. Su manimi įdainavo kelias dainas vaikiškų dainelių albumui. Su vaikais dirbti labai sunku, nes nepasakysi kaip suaugusiam „reikia“. Vaikas jei neturi nuotaikos, tai ir nedainuos.
Ar norėtumei, kad vaikai susietų savo ateitį su muzika?
Neturiu tokių planų, tegu jie savo gyvenimo kelius patys reguliuoja. Nesu iš tų žmonių, kurie nurodinėja kuo būti. Aš manau, kad žmogus, sulaukęs pilnametystės turi pats apsispręsti. Nes vaikai neturi paveldėti iš tėvų kažkokių neišsipildžiusių svajonių. Vaikas kažkada bus savarankiška asmenybė ir pats turi praeiti pasirinktą gyvenimo kelią.
Menininkų šeimoje užaugę vaikai gal turi daugiau šansų pasukti menininko keliu?
Tikiuosi, ne. Nedėkingas užsiėmimas, ypač Lietuvoje. Šiaip šis kelias turi daug pagundų.

Apie klausytojus ir gimtadienius
Kaip apibūdintumei savo klausytojus, kas mėgsta tavo dainas?
Labai sudėtinga išskirti, nes į koncertus ateina labai skirtingi žmonės. Įvairaus amžiaus, jaunimo gal mažiau, bet ateina. Pagrinde – vyresni. Gal kai ką atbaido mano „reputacija“, gal kas ir nežino, bet girdėjau apie save daug visokių legendų.
Įdomu, kokios legendos sklando apie A. Makejevą?
Viena iš populiariausių, kad aš – visiškas narkomanas, buvęs ar nebuvęs. Sėdėjęs mažiausiai tris kartus. Taip nėra, bet žmonės kalba, nes paklausę dainų pasidaro savo išvadas. Žmonės tave „viens prie vieno“ identifikuoja su dainų tekstais. Taip tikrai nėra, nes idėjas dainų tekstams imi iš aplinkos. Tu pats dažniausiai nesi dainų herojus, bet žmonėms sunku tai suvokti. Analogiška situacija dabar susidaro ir su mano knyga „Švediškas gimtadienis“. Tai literatūrinė mistifikacija, herojai kilę iš tokio miesto kaip Takai, prologe paaiškinta, kad tai ne Trakai, o visiškai kitas miestas. Yra pasakotojas, kuris niekur neįvardinamas, bet žmonės įsivaizduoja, kad tai man viskas nutiko. Nors knygos herojų prototipai paimti iš gyvenimo, tai – mano draugai, klasiokai, pažįstami ir aš. Tačiau nereikia tapatinti visko su realybe, nes tik dalis sutampa, o visa kita sukurta. O kai kurie žmonės, skaitydami Facebooke „Švediško gimtadienio“ ištraukas įsivaizduoja, kad tai beveik autobiografinis kūrinys. Jokiais būdais ne. Tai bus kažkas panašaus į „Dvylika kėdžių “.

Užvakar, keturiasdešimtmetį Trakų kultūros rūmuose minėjęs Aleksandras, gimtadienio svečius pasveikino puikiu koncertu (Grojo ir dainavo A. Makejevas, vokalas – Agnė, solo gitara – Marius, boso gitara – Ričardas, mušamieji – Tomas) [3]

Užvakar, keturiasdešimtmetį Trakų kultūros rūmuose minėjęs Aleksandras, gimtadienio svečius pasveikino puikiu koncertu (Grojo ir dainavo A. Makejevas, vokalas – Agnė, solo gitara – Marius, boso gitara – Ričardas, mušamieji – Tomas)

Nutarei prajuokinti mūsų liaudį?
Man didelį įspūdį palieka žmonės, kurie sugeba pralinksminti. Sąrašą galima pradėti nuo Jaroslavo Hašeko, Ilfo ir Petrovo, Vladimiro Voinovičiaus kūrybos. Daug yra. O pas mus Lietuvoje pasigendu lengvos, jumoristinės literatūros. Vienintelis yra Juozas Erlickas, kurį be galo gerbiu, bet jis nerašo ilgų kūrinių. Kuria savo stiliumi trumpus apsakymus, pjeses, kurias nuo vaikystės skaitau. Taigi noriu parašyti knygą, kurią skaitydami žmonės šypsotųsi. Nes šiais laikais tikrai labai trūksta nuoširdaus juoko ir šypsenų. Nuliūdinti galima greitai, o pralinksminti nėra lengva. Kasdieną žmogui peršamas negatyvas: naujienose dominuoja karai, smurtas ir kriminalai. Mes skęstame negatyve. Tikiuosi, gal pavyks nors šiek tiek įnešti šviesių emocijų.
Kada tikėtis „Švediško gimtadienio“ sutiktuvių?
Esu numatęs, kad knygoje bus keturiasdešimt skyrių. Dabar jau parašiau trisdešimt aštuonis. Iki metų galo, jei sutarsiu su leidykla, manau, spėsiu išleisti.
Ačiū už pokalbį.

P.S.
Pokalbio pabaigoje sakiau dainininkui, kad nelinkėsiu nieko nei kaip žvejui, nei kaip kūrėjui. Tačiau Aleksandro kūrybos gerbėjams, ypač kraštiečiams, švenčiantiems drauge su keturiasdešimtmečiu trakiečiu jo kūrybos 25–ąjį jubiliejų, linkiu dar šiemet sulaukti 40 skyrių „Švediško gimtadienio“. Ten mūsų lauks Trakų krašte gyvenančių prototipų užauginti herojai, o jų nuotykiai skaitytojams, patikėkit, dovanos tikrai daug pozityvių emocijų.

ALEKSANDRAS MAKEJEVAS (Dosje)

Pravardės: Kieša, Makas, Maestro, Kompozitorius.
Gimė: 1976 m. liepos 13 d. Trakuose.
Mokėsi: Pirmas tris klases – Trakų II-oje vidurinėje, mokslus tęsė ir vidurinio mokslo išsilavinimą įgijo Vilniaus 57-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Mykolo Biržiškos gimnazija).
Šeimyninė padėtis: Nuo 2005 metų vedęs profesionalią keramikę Jurgitą.
Vaikai: Dukra – Neringa (8 m.), sūnus – Leonas Martynas (4 m.).
Muzikinė veikla: Dainų autorius ir atlikėjas. Muzikanto karjerą pradėjo 1990 metais. Su draugu subūrė grupę „Šiukšliadėžė“, įrašė neoficialų albumą. Su grupe „Moraliniai valkatos“ išleido tris pogrindinius, pankiškus albumus. Vėliau pradėjo solinę karjerą. 2000 m. dalyvavo konkurse „Laiptai“. 2001 m. išleido debiutinį solinį albumą „Išėjęs“. Viso, per kelis dešimtmečius išleido daugiau nei 10 muzikinių albumų.
Sukūrė garso takelius Lietuvos televizijos serialams: „Nekviesta meilė“, „Garbės kuopa“, „Ilgas kelias namo“, „Vienišos širdys“, „Be namų“.
Aktorinė veikla: 2004 m. roko operos „Žuviaganys” premjeroje atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų. Tais pačiais metais suvaidino epizodinį vaidmenį lietuviškame seriale „Nekviesta meilė“.
Vaidina Trakų Karališkajame teatre. 2009 m. spektaklyje „Amerika pirtyje“ (rež. I. Jocienė) atliko smuklininko Faibčiko vaidmenį. 2015 m. spektak-lyje vaikams „Grybų karas“ (rež. R. Čuta) sukūrė Pulkaunyko-Baravyko vaidmenį.
Politinė partija: Pilietiškas, bet apolitiškas. Nepriklausė ir nemato reikalo priklausyti jokioms politinėms partijoms. „Man keistai ir juokingai atrodo partijose esantys žmonės. Nemėgstu vadovavimo. Tvarka turi būti bendražmogiška, o ne nustatyta politinėmis normomis, kurių niekas nesilaiko“, – teigia A. Makejevas.
* * *
Žmoguje vertina nuoširdumą ir gebėjimą sakyti tiesą. „Šioje veidmainystės epochoje labai svarbu sakyti tiesą, kad ir skaudžią, bet svarbu tiesos nevynioti į jokį melą“, – sako A. Makejevas.
Nekenčia vėluojančių ir meluojančių.

GRAŽINA NOREIKIENĖ