Trakų viešojoje bibliotekoje iki gegužės 6 d. veikia abstrakcionisto Evaldo Vilkončiaus tapybos paroda „Abstraktūs naktinėjimai“. Parodą pristato sostinės „AP galerija“. Nacionalinės bibliotekų savaitės proga nusprendėme pakalbinti jaunąjį dailininką ir pasikalbėti apie jo kelią kūrybos link.
Ar nuo mažens žinojote, kad būsite dailininkas ir kryptingai to siekėte, o gal kažkuriuo metu tai buvo netikėtas atradimas ir pačiam?
Nuo mažens tikrai nežinojau, kad būsiu menininkas. Iki maždaug 9 klasės nieko bendro su menu neturėjau, kol neperėjau mokytis į Vytauto Žemkalnio gimnaziją Panevėžyje, kur susipažinau su dailininke Ilona Žvinakiene, kuri mane ir užkabino.
Ar sunku jaunam menininkui skintis kelią į žinomumą? Kaip pradėjote demonstruoti savo darbus platesnei auditorijai?
Kol mokiausi mokykloje, viskas atrodė gerokai paprasčiau, nes mokyklos organizuodavo bendras pa-rodas, o darbai buvo eksponuojami įvairiuose miestuose. Kai mokyklą baigiau ir viską reikėjo daryti savarankiškai, buvo sunku. Po mokyklos baigimo turėjau tik vieną personalinę pa-rodą Fluxus ministerijoje 2011 m., tačiau likau nepatenkintas organizatorių darbu - rengiant parodą buvo daug neapdairumo. Nuo to laiko parodų pradėjau vengti. Nusprendžiau daugiau koncentruotis į savo kūrybą, ją tobulinti. Nedrįsau rodyti savo darbų. Iki šiol. Neseniai pradėjau bendradarbiauti su sostinės „AP galerija“, kuri pradėjo mano kūrinius demonstruoti meno degustacijose, taip pamažu įsidrąsinau.
Jūs esate, palyginti, jaunas menininkas. Ar turite taip vadinamų dievaičių, į kuriuos lygiuojatės, kurie daro įtaką Jūsų kūrybai?
Kūrybos pradžioje labai žavėjo Amerikos abtrakcionistai - Džeksonas Polokas, Viljamas De Kuningas. Po to susipažinau su lietuvių dailininkų, tapančių abstrakčiai, darbais - tai Pranas Lapė ar Mindaugas Danys. Šie dailininkai labiausiai ir paveikė mano tapybą, tačiau dažniausiai įkvėpimo semiuosi iš savęs ar iš supančios aplinkos.
Esate pristatomas kaip abstrakcionistas. Kuo Jus žavi abstrakcija? Kodėl pasirinkote tokią kryptį?
Pažintis su abtrakcija prasidėjo nuo teorijos - daug skaičiau, domėjausi, ir suvokiau, kad abstrakcija suteikia neribotas saviraiškos galimybes. Esu gana uždaras žmogus, visos emocijos verda mano viduje, o abtrakcija leidžia geriausiai atsiskleisti. Juk save galima išreikšti ne tik tapant žmonių portretus ar natiurmortus. Manau, abstrakcija man leidžia labiau išreikšti save, o ne aplinką. Dėl to ją ir pasirinkau.
Kaip esate minėjęs, dažnai naujam kūriniui nesistengiate suteikti pavadinimo ar temos, taip siekdamas suteikti žiūrovui laisvės interpretuoti kūrinį. Bet ar Jūs pats, prieš imdamasis tapyti, aiškiai žinote, ką norite pavaizduoti? Ar tuose paveiksluose yra užkoduota kažkas konkretaus?
Kiekviename paveiksle esu aš. Tai, manau, yra svarbiausias dalykas. O pavadinimų nesistengiu sugalvoti, nes man tapyba yra saviraiška, o pavadinimas apriboja kūrinio suvokimą, nes žmogus automatiškai pradeda ieškoti to, kas yra pavadinime. Kartais darbams suteikiu bendras temas, pvz., pavasario kompozicija.
Gal galite pakomentuoti šios parodos pavadinimą? Kodėl naktinėjimai? Ar tapėte naktimis?
Iš tiesų, taip. Daugumas šių paveikslų gimė vėlų vakarą ar naktį. Tapyti pradedu vakare, pavakare, kai aptemsta. Tokia tapyba nereikalauja natūralaus apšvietimo. Dieną esu pasinėręs į kitas veiklas, tapyba vis dar lieka didelis pomėgis. Manau, Lietuvoje iš to gyventi, ypač jaunam menininkui, yra sudėtinga. Tad dieną tenka užsiimti kitais darbais, o vakare, kai po visos dienos norisi pailsėti, tapyba tampa savotiška meditacija.
Ką norėtumėte pasakyti kiekvienam lankytojui, atėjusiam aplankyti Jūsų parodos? Gal patarsite, ko ieškoti Jūsų paveiksluose? Arba ko neieškoti?
Ko tikrai nereikėtų ieškoti, tai konkretumo ar tam tikrų vaizdų - medžių ar peizažų (šypsosi). Ko ieškoti? Kiekvienam žiūrovui siūlau atrasti save - taip, kaip aš atrandu kurdamas, taip žiūrovams linkiu atrasti save per mano paveikslus.
Kadangi esame bibliotekoje, negaliu nepaklausti, ką šiuo metu skaitote? Ar skaitote?
Šiuo metu daugiausia skaitau temines knygas apie meną, architektūrą, kiną. Tačiau viena iš labiausiai įsiminusių knygų - tai Nyčės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Šita knyga mane labai paveikė paauglystėje. Ją pradėjau skaityti, kai tapiau. Ir dar „Baltaragio malūnas“ (Kazys Boruta) - ši knyga labai sužavėjo. Iš lietuviškų knygų ji yra pati mėgstamiausia.
Visą interviu su dailininku skaitykite bibliotekos svetainėje www.trakubiblioteka.lt
Kalbino EDITA LOIBA, TVB vyr. metodininkė
Trakų viešojoje bibliotekoje iki gegužės 6 d. veikia abstrakcionisto Evaldo Vilkončiaus tapybos paroda „Abstraktūs naktinėjimai“. Parodą pristato sostinės „AP galerija“. Nacionalinės bibliotekų savaitės proga nusprendėme pakalbinti jaunąjį dailininką ir pasikalbėti apie jo kelią kūrybos link.
Ar nuo mažens žinojote, kad būsite dailininkas ir kryptingai to siekėte, o gal kažkuriuo metu tai buvo netikėtas atradimas ir pačiam?
Nuo mažens tikrai nežinojau, kad būsiu menininkas. Iki maždaug 9 klasės nieko bendro su menu neturėjau, kol neperėjau mokytis į Vytauto Žemkalnio gimnaziją Panevėžyje, kur susipažinau su dailininke Ilona Žvinakiene, kuri mane ir užkabino.
Ar sunku jaunam menininkui skintis kelią į žinomumą? Kaip pradėjote demonstruoti savo darbus platesnei auditorijai?
Kol mokiausi mokykloje, viskas atrodė gerokai paprasčiau, nes mokyklos organizuodavo bendras pa-rodas, o darbai buvo eksponuojami įvairiuose miestuose. Kai mokyklą baigiau ir viską reikėjo daryti savarankiškai, buvo sunku. Po mokyklos baigimo turėjau tik vieną personalinę pa-rodą Fluxus ministerijoje 2011 m., tačiau likau nepatenkintas organizatorių darbu - rengiant parodą buvo daug neapdairumo. Nuo to laiko parodų pradėjau vengti. Nusprendžiau daugiau koncentruotis į savo kūrybą, ją tobulinti. Nedrįsau rodyti savo darbų. Iki šiol. Neseniai pradėjau bendradarbiauti su sostinės „AP galerija“, kuri pradėjo mano kūrinius demonstruoti meno degustacijose, taip pamažu įsidrąsinau.
Jūs esate, palyginti, jaunas menininkas. Ar turite taip vadinamų dievaičių, į kuriuos lygiuojatės, kurie daro įtaką Jūsų kūrybai?
Kūrybos pradžioje labai žavėjo Amerikos abtrakcionistai - Džeksonas Polokas, Viljamas De Kuningas. Po to susipažinau su lietuvių dailininkų, tapančių abstrakčiai, darbais - tai Pranas Lapė ar Mindaugas Danys. Šie dailininkai labiausiai ir paveikė mano tapybą, tačiau dažniausiai įkvėpimo semiuosi iš savęs ar iš supančios aplinkos.
Esate pristatomas kaip abstrakcionistas. Kuo Jus žavi abstrakcija? Kodėl pasirinkote tokią kryptį?
Pažintis su abtrakcija prasidėjo nuo teorijos - daug skaičiau, domėjausi, ir suvokiau, kad abstrakcija suteikia neribotas saviraiškos galimybes. Esu gana uždaras žmogus, visos emocijos verda mano viduje, o abtrakcija leidžia geriausiai atsiskleisti. Juk save galima išreikšti ne tik tapant žmonių portretus ar natiurmortus. Manau, abstrakcija man leidžia labiau išreikšti save, o ne aplinką. Dėl to ją ir pasirinkau.
Kaip esate minėjęs, dažnai naujam kūriniui nesistengiate suteikti pavadinimo ar temos, taip siekdamas suteikti žiūrovui laisvės interpretuoti kūrinį. Bet ar Jūs pats, prieš imdamasis tapyti, aiškiai žinote, ką norite pavaizduoti? Ar tuose paveiksluose yra užkoduota kažkas konkretaus?
Kiekviename paveiksle esu aš. Tai, manau, yra svarbiausias dalykas. O pavadinimų nesistengiu sugalvoti, nes man tapyba yra saviraiška, o pavadinimas apriboja kūrinio suvokimą, nes žmogus automatiškai pradeda ieškoti to, kas yra pavadinime. Kartais darbams suteikiu bendras temas, pvz., pavasario kompozicija.
Gal galite pakomentuoti šios parodos pavadinimą? Kodėl naktinėjimai? Ar tapėte naktimis?
Iš tiesų, taip. Daugumas šių paveikslų gimė vėlų vakarą ar naktį. Tapyti pradedu vakare, pavakare, kai aptemsta. Tokia tapyba nereikalauja natūralaus apšvietimo. Dieną esu pasinėręs į kitas veiklas, tapyba vis dar lieka didelis pomėgis. Manau, Lietuvoje iš to gyventi, ypač jaunam menininkui, yra sudėtinga. Tad dieną tenka užsiimti kitais darbais, o vakare, kai po visos dienos norisi pailsėti, tapyba tampa savotiška meditacija.
Ką norėtumėte pasakyti kiekvienam lankytojui, atėjusiam aplankyti Jūsų parodos? Gal patarsite, ko ieškoti Jūsų paveiksluose? Arba ko neieškoti?
Ko tikrai nereikėtų ieškoti, tai konkretumo ar tam tikrų vaizdų - medžių ar peizažų (šypsosi). Ko ieškoti? Kiekvienam žiūrovui siūlau atrasti save - taip, kaip aš atrandu kurdamas, taip žiūrovams linkiu atrasti save per mano paveikslus.
Kadangi esame bibliotekoje, negaliu nepaklausti, ką šiuo metu skaitote? Ar skaitote?
Šiuo metu daugiausia skaitau temines knygas apie meną, architektūrą, kiną. Tačiau viena iš labiausiai įsiminusių knygų - tai Nyčės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Šita knyga mane labai paveikė paauglystėje. Ją pradėjau skaityti, kai tapiau. Ir dar „Baltaragio malūnas“ (Kazys Boruta) - ši knyga labai sužavėjo. Iš lietuviškų knygų ji yra pati mėgstamiausia.
Visą interviu su dailininku skaitykite bibliotekos svetainėje www.trakubiblioteka.lt
Kalbino EDITA LOIBA, TVB vyr. metodininkė
