- Galvė - https://www.galve.lt -

Prisiekęs futbolui ir Trakams

Trakų Vaikų ir jaunimo futbolo klubo „Trakai“ prezidentas Vidmantas Zagurskas [1]

Trakų Vaikų ir jaunimo futbolo klubo „Trakai“ prezidentas Vidmantas Zagurskas

Šiandien kalendoriai žymi Mažojo futbolo dieną. Ir nors futbolo žinovams derinys „mažasis“ ir „futbolas“ visiškai aiškus, man šis žodžių žaismas asocijuojasi su Vaikų ir jaunimo futbolo klubu „Trakai“. Nes čia ne tik žaidžiamas tikras futbolas, bet iš mažųjų kraštiečių išugdomi vertingi žaidėjai šalies ir pasaulio rinktinėms. Šiam asmenybių virsmui jau trečią dešimtį metų sumaniai vadovauja futbolo žaidimo aistra užsikrėtęs treneris Vidmantas Zagurskas, su kuriuo bandėme pasikalbėti apie vaikų futbolo trenerio gyvenimo dėliones.

Kankina nostalgija
Daugeliui matytas ir pažįstamas, ne vienos kartos kraštiečių gyvenime sudalyvavęs trakietis, treneris V. Zagurskas, per trisdešimt metų įsišaknijęs mūsų krašte, iš tiesų gimė Kelmės rajone, Arozų kaime.
„Prieš metus lankiausi gimtinėje, bet jau gimtojo vienkiemio neradau, nes pasiglemžė miškas… – su nostalgija prisimena Vidmantas. – Nuvažiavome į kitą vietą, į Maneikius, kur baigiau pirmąją klasę. Ten irgi viskas pasikeitė. Liko tik koplytėlė ir kapinaitės. Lenkų, vokiečių kapai, kuriuos vaikystėje tvarkydavome… Gyvenome prie pat Dubysos, ten toks skardis buvo, neapsakomai graži vieta, toks nepakartojamas laisvės pojūtis apimdavo ten… Kai apsilankau tėviškės vietose pabunda nenusakomas ilgesys, vis atrodo, kad liko kažkas nepatirto. Nerimas, kad kažką praleidau, kažko nepastebėjau, nepačiupinėjau… Juk vaikystėje nuo mažų dienų su paspirtuku buvau išmaišęs visus miškus, takelius ir kelius, žinojau kur kokia gėlė kada žydi, kur kokių uogų galima rasti ar grybą. Anksčiau, sovietmečiu buvo keliai sutvarkyti, nes ten veikė kolūkis, o dabar atvažiavau – viskas suarta, užleista. Keliai dirvonuoja… Ačiū Dievui, kad radome dar tvarkingai prižiūrimą koplytėlę. Jos duryse – senovinio užrakto skylė, pro kurią vaikystėje stebėdavome kas viduj dedasi, tai ir dabar pasižvalgiau….“.

Iš Maneikių į Kėdainius
Kai Vidmantas buvo jau antroje klasėje, Kėdainiuose prasidėjo didžiulės Chemijos gamyklos statybos, kuriose dirbti buvo pakviestas ir Vidmanto tėvelis. Zagurskų šeima gavo butą ir persikraustė į Kėdainius. Čia prabėgo trenerio Vidmanto paauglystė, aplankė pirmoji meilė ir išryškėjo tolimesnio gyvenimo kelio kontūrai. Kaip ir dauguma paauglių, Vidmantas mėgo laisvalaikiu spardyti kieme kamuolį, tačiau ištikimybę futbolui žemaitis prisiekė tik išbandęs kitas sporto šakas. Guvus paauglys laiko veltui neleido ir išbandė daugumą moksleivių laisvalaikiui siūlomų būrelių. „Lankiau lengvosios atletikos treniruotes ir pasiekiau neblogų rezultatų, tačiau kažko trūko, – prisimena V. Zagurskas. – Vėliau krepšinis sudomino. Tuo pat metu dar lankiau muzikos mokykloje akordeono klasę, draugas kuris kartu mokėsi iki šiol groja, tapo neblogu muzikantu, o mane nugalėjo aistra futbolui. Ir dabar matau vaikų, kurie ateina į mano treniruotes, po kurio laiko išeina, išbando kitokį sportą, o vėliau sugrįžta. Žinau, kad tokį pomėgių ratą išbandę grįžta jau su rimtais ketinimais ir dažniausiai lieka ištikimi futbolui“.
Gyvenimo tarpsnis išgyventas Kėdainiuose, trenerio Vidmanto prisiminimuose nuspalvintas giedromis spalvomis. Ir nors Kėdainiuose liko V. Zagursko du broliai, kas penktus metus vyras būtinai vyksta į jaunystės miestą kita proga – susitikti su savo bendramoksliais. „Mūsų labai draugiška klasė, – sako Vidmantas. – 1981 metais baigę 4-tąją Kėdainių vidurinę, mes kas penktą vasarą susitinkame su klasiokais. Jie man tarsi giminės, šeima. Šiemet jau trisdešimt penkeri metai kai baigėme mokyklą, o artumo jausmas nė kiek neišblėso“.

Startavo „Nevėžyje“
Niekur nedingo ir kadais įsižiebusi aistra futbolui. Dar besimokydamas jaunesnėse klasėse Vidmantas pradėjo lankyti futbolo treniruotes, vėliau atstovavo Kėdainių „Nevėžio“ jaunių komandą, o vienuoliktoje klasėje buvo įdarbintas „Nevėžio“ komandą rėmusioje, Kėdainių elektros aparatūros gamykloje ir už žaidimą „Nevėžyje“ gaudavo tokį patį atlyginimą kaip jo klasės auklėtoja (90 rublių).
Baigęs vidurinę V. Zagurskas jau tiksliai žinojo ko nori ir nutarė stoti į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti Pradinių klasių ir fizinio lavinimo mokytojo specialybę. Tais metais vyrui nepasisekė, pritrūko vos vieno balo. O besiruošdamas studijoms jau buvo sutaręs ginti Šiaulių futbolo klubo „Statyba“ garbę, todėl vaikinas pasuko į 13-tą Šiaulių technikos mokyklą, kur įgijo tekintojo specialybę. O po kurio laiko sulaukė šaukimo į sovietmečiu privalomą karinę tarnybą.

Atsidūrė pasaulio pakrašty
Taip jau likimas sudėliojo, kad privalomą karinę tarnybą Vidmantas turėjo atlikti Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovsko krašte. Dvejus metus lietuvis praleido vandeniu atskirtoje salelėje, kurioje buvo sutelktos visų rūšių sovietinės karinės pajėgos. Vidmantui buvo suteikta proga išbandyti tankisto duoną, savo kailiu patirti Tolimųjų Rytų gamtos kaprizus ir suvokti kai kuriuos svarbius dalykus.
„Atrodė Japonija, Amerika, Kinija – ranka pasiekiamos… , – prisimena Vidmantas. – Nuo Kinijos mus skyrė tik Usūrio upė. Matydavome budinčius Kinijos pasieniečius, girdėjome nuolat per radiją jų kalbą. Netgi po kurio laiko supratome vienintelį žodį „čifan“, tai jų kalboje reiškė „valgyti“, kai išgirsdavome „čifan“, žinojome, kad eis pietauti…“.

„Futbole svarbu didelės ambicijos ir nugalėtojo charakteris, - sako treneris V. Zagurskas. - Turi būti karys, nuolat pasiryžęs pergalingai kovai ir jei neturi minties laimėti, nereikia pradėti ir kovos“. [2]

Futbole svarbu didelės ambicijos ir nugalėtojo charakteris, – sako treneris V. Zagurskas. – Turi būti karys, nuolat pasiryžęs pergalingai kovai ir jei neturi minties laimėti, nereikia pradėti ir kovos“.

Dvejus metus trukusi atskirtis nuo gimtinės, vyrui suteikė progą įvertinti tėviškės traukos galią ir suvokti tautinės priklausomybės svorį. „Tarnyba kariuomenėje mano gyvenimui daug davė: aš supratau ką reiškia nacionalinis dalykas, – dalijasi mintimis treneris. – Suvokiau ką reiškia Nacio-nalinis mentalitetas. Todėl puikiai suprantu kaip sunku buvo išlaikyti penkiolika skirtingų respublikų krūvoje, anksčiau ar vėliau, jos turėjo subyrėti. Uždaroje teritorijoje gyvendami ir bendraudami skirtingų tautybių žmonės patys to nepastebėdami pademonstruoja savo prigimtinius bruožus…“
Šiltai prisimena Vidmantas savo sugrįžimą į Lietuvą. Pasakodamas apie paromis matuojamus atstumus ir stebėtinus atsitiktinumus, padėjusius grįžti namo likus vos valandai iki Naujųjų metų slenksčio, vyras vis tarsteli, kad „Dievas gal padėjo“, nes labai norėjo netikėtomis sugrįžtuvėmis pradžiuginti mamą… Ir priduria: „Kai jau skridau lėktuvu iš Maskvos į Kauną, išgirdau kalbančias mamą su dukra – lietuviškai, – šypsosi vaikų futbolo treneris. – Neįsivaizduojamas dalykas, ką patyriau po dvejų metų pertraukos išgirdęs lietuvių kalbą… Širdis apsąlo, o dūšia tarsi uždainavo. Tada supratau, kad tai pati gražiausia pasaulyje kalba“.

Kaip atrado Trakus
Grįžęs po kariuomenės, Vidmantas vėl ryžosi stoti į Šiaulių pedagoginį institutą. Šį kartą sėkmingai pradėjęs studijas, po antro kurso gavo paskyrimą vasaros praktikai pionierių stovyklos būrio vadovo darbui „Liepsnelėje“, įsikūrusioje šalia Trakų. Kaip paaiškėjo, nors apie Trakus Vidmantas girdėjo nuo vaikystės. Mokykloje, vaikų atsotogų metu ne kartą lankėsi čia, bet atrado Trakus tik atvykęs vadovauti pionieriams.
„Įprastai veždavo mus į ekskursijas arba į Trakus, arba į Anykščius, – juokiasi Vidmantas. – Atveždavo autobusu iki dabartinės apžvalgos aikštelės priešais pilį, čia parkuodavo ekskursijų autobusus ir vesdavo į pilį. Po kelių ekskursijų man ir susidarė toks įspūdis, kad Trakai, tai tik Salos pilis, autobusų stovėjimo aikštelė, tiltas į pilį ir viskas. Visa kita jau ne Trakai… Įsivaizduokit, mano nuostabą, kai reisinis autobusas mane išlaipino autobusų stotyje, o aš pamačiau, kad Trakai – miestas, įsikūręs nuostabios gamtos apsuptyje…“
Trakuose Vidmantas sutiko naujų draugų, o gamta ir jaunatviškas neribotos laisvės pojūtis vis viliojo vaikiną čia grįžti. „Mane žavėjo pats miestas, betarpiškas miestiečių bendravimas, unikali gamta, prisipažįsta V. Zagurskas. – Trakai mane vis viliojo ir suviliojo…“
Apsigyvenęs Trakuose V. Zagurskas iš pradžių įsidarbino Lentvario internatinėje mokykloje auklėtoju. „Nuostabus kolektyvas buvo, jie mane taip draugiškai priėmė, – prisimena V. Zagurskas. – Dirbau auklėtoju, turėdavau nuvesti vaikus į mokyklą. Parvesdavau, pamokų ruošą prižiūrėdavau… Vėliau sutikau brolius Steško ir jie pasiūlė kreiptis dėl vaikų futbolo trenerio darbo, nes treneris A. Biliūnas buvo pakviestas darbui Vilniuje. Nuėjau į sporto skyrių. Vedėjas K.Naruševičius ir priėmė antraeilėm pareigom futbolo treneriu, taigi pradžioje bandžiau derinti du darbus, bet sportinės ambicijos nugalėjo ir likau treneriu“.

Dovanos
Treneris Vidmantas Zagurskas pagerbtas ne viena padėka už nuoširdų indėlį į futbolo populiarinimą vaikų ir jaunimo tarpe, popamokinę veiklą ir sportinį ugdymą. 2006 metais Valstybės atkūrimo dienos, Vasario 16-osios proga V. Zagurskui įteiktas Kunigaikščio Vytauto Didžiojo III laipsnio apdovanojimas už Kūno kultūros plėtrą Trakų krašte, o šiemet trenerio veikla pažymėta I laipsnio apdovanojimu. Tačiau didžiausia dovana mokytojui ir treneriui – džiaugtis mokinių pasiektais rezultatais, kurie pažymi, kad dešimtmečiais darbui eikvota energija duoda akivaizdžius vaisius.
„Visose grupėse buvo po kelis stiprius žaidėjus, – sako V. Zagurskas. – Andrejus Voilenko, dabar gyvena Estijoje ir gina Estijos klubo garbę. Anglijoje gyvenantis Deimantas Petravičius žaidžia „Nottingham Forest“. Edgaras Žarskis žaidė už Klaipėdos „Atlantą“. FK „Trakai“ žaidžia Justinas Januševskis, Mantas Masenzovas, Mantas Leonavičius. Mano sūnūs Justinas ir Nedas taip pat skirtingo amžiaus grupių čempionai, kandidatai į šalies rinktinę“. V. Zagursko ugdytinė Vaida Aliukonytė – LFF „Žalgiris -Ainiai“ komandos narė, taip pat atstovauja moterų futbolo šalies rinktinę. O V.Zagursko mokinys, šalies rinktinėje žaidęs trakietis, diplomuotas futbolo strategas, sporto psichologas Darius Urbelionis, dabar pats treniruoja Kėdainių miesto futbolo „Nevėžis“ ekipą.
„Futbole svarbu didelės ambicijos ir nugalėtojo charakteris, – teigia treneris V. Zagurskas. – Turi būti karys, nuolat pasiryžęs pergalingai kovai ir jei neturi minties laimėti, nereikia pradėti ir kovos. Turi būti sąžiningas, komandoje – visi bendraminčiai, aistringai siekiantys to paties tikslo“.

GRAŽINA NOREIKIENĖ