Padaugėjo dvigubai

Rugsėjo 10 dieną buvo minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasdien dėl savižudybių miršta apie 3000 pasaulio gyventojų, ir tokios beprasmės mirtys emociškai ir socialiai sužaloja šalia esančius artimus žmones. Per pastaruosius 50 metų pasaulyje, ypač išsivysčiusiose šalyse, beprasmių mirčių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Savižudybė tapo trečia pagal dažnumą 15–34 metų amžiaus žmonių mirties priežastis.

 Europos lyderiai

Lietuvoje 2009 m. savižudybių rodiklis buvo katastrofiškai didelis, jis beveik tris kartus viršijo ES vidurkį (10,3 mirties atvejų 100 000 gyventojų). Pagal Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenis, 2012 m. Lietuvoje nusižudė 927 asmenys. Nors savižudžių skaičius, palyginti su 2011 m., sumažėjo 91 atveju, vis dėlto kelia nerimą tai, kad jau kelis dešimtmečius esame savižudybių „lyderiai“ Europoje, kaip ir dėl patyčių, alkoholinių psichozių, mirčių dėl nelaimingų įvykių keliuose ir gamyboje. Nagrinėjant ankstesnių dešimtmečių duomenis pastebėta, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų šalyje savižudybių buvo mažiausiai, o savižudybių mastais Europoje pirmavo austrai, estai, čekoslovakai ir vengrai.

 Užbėgt už akių

Kas pasikeitė? Kokie rizikos veiksniai galėjo nulemti tokį didelį savižudybių mastą Lietuvoje?

Savižudybių paplitimas parodo mūsų valstybės ir gyventojų vertybes, kultūrą, gyvenimo kokybę. Tarptautinė savižudybių prevencijos asociacija (IASP) pažymi, jog vietos tradicijų, mentaliteto ir etninės kultūros pažinimas – vienas būdų, padedantis suprasti bendruomenės požiūrį į savižudybių reiškinį. Susitelkusi bendruomenė labai daug gali padėti krizės ištiktam žmogui, deja, katastrofiškas savižudybių skaičius rodo, kad negebame laiku užbėgti už akių bandymams nusižudyti, suteikti skubią ir kvalifikuotą pagalbą. Taip pat nėra suteikiama nuolatinė ir nenutrūkstama pagalba aukų artimiesiems.

 Gal siekia dėmesio

Savižudybė nėra spontaniškas veiksmas. Prie beprasmės mirties priveda daugybės kultūrinių (socialinių, istorinių), biologinių ir somatinių (genetika, sunkios fizinės ligos), psichologinių -psichiatrinių veiksnių visuma. Savižudybių fenomeną nagrinėjęs prancūzų sociologas E. Durkheimas teigė, jog populiariausias savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė – ją asmuo bando įvykdyti dėl perdėto individualizmo, sureikšmindamas save bei savo vertę. Toks asmuo nori būti pats sau tikslas, puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis. Asmuo dažnai trokšta ne mirties, bet dėmesio.

 Pavojaus ženklai

Gydytojų nuomone, pirmiausia atsiranda įspėjamieji ženklai, kuriais žmogus savo artimiesiems tarsi praneša, kad jis planuoja pasitraukti iš gyvenimo. Tie žmonės, kurie dažnai kalba apie savižudybę, po kurio laiko tai ir įvykdo. Pavojaus ženklai, kuriuos būtina išmokti pastebėti:

• Ankstesni bandymai žudytis. 20–50 proc. nusižudžiusiųjų jau yra bandę žudytis anksčiau.

• Kalbėjimas apie mirtį. PSO duomenimis, 75 proc. visų savižudžių yra davę aiškius perspėjimo ženklus apie savo ketinimus.

• Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant.

• Depresija. Ypač svarbu gebėti atpažinti jaunimo depresijos požymius, nes jie kiek kitokie nei suaugusiųjų: trumpiau sukaupiamas dėmesys, svajojimas, blogas mokymasis, nuobodulys, somatinė depresija, užsidarymas savyje.

 Tyliai neišeina

Specialistų teigimu, daugiausia žudosi vyrai, kuriems būdingas impulsyvumas, emocinis nestabilumas. Jiems įtaką daro alkoholio vartojimas, narkotikai, socialinio statuso praradimas. Žmonės atsiduria tokioje būsenoje, kai apima visiškas beviltiškumas, jie nemato jokios išeities, tik savižudybės kelią.

Moterys prieš save kelia ranką dėl patirtų skaudžių išgyvenimų, meilės, artimųjų palaikymo netekimo. Kartais žudosi rimtomis ligomis sergantys žmonės, nes nebenori būti našta artimiesiems.

Pastebėjus, kad pasireiškė anksčiau nebūdingas žmogui elgesys, jis pradėjo spręsti palikimo klausimus, rašyti žinutes, raštelius, užsimindamas apie išėjimą anapilin, būtina į tokį žmogų atkreipti dėmesį, nepalikti jo vieno, nukreipti pas psichologus, psichiatrus. Žmonės, linkę į savižudybes, tyliai neišeina, jie duoda apie tai žinoti, todėl tokiam žmogui būtinas mūsų  visų palaikymas ir pagalba.

 Sumažinti riziką

Štai keletas patarimų, kurie galėtų padėti sumažinti savižudybių riziką:

• sumažinti prieigą prie narkotinių ir psichotropinių medžiagų (vaistų, pesticidų ir pan.);

• skirti tinkamą gydymą žmonėms su psichikos sutrikimais (depresija, alkoholizmas, šizofrenija ir kt.) bei sergantiems sunkiomis somatinėmis ligomis;

• vykdyti žmonių, bandžiusių žudytis, stebėseną ir kontrolę;

• skatinti žiniasklaidos atsakomybę rengiant informaciją apie savižudybes bei ją pateikiant visuomenei;

• mokyti sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų specialistus atpažinti įspėjamuosius galimos savižudybės ženklus.

Tad vykdant savižudybės prevenciją būtina žinoti, jog sudėtingą situaciją galima ir būtina gerinti. Savižudybių mažėjimas – ilgas procesas, reikalaujantis bendruomenės geranoriškumo, susitelkimo bei atsakomybės.

Pagal Neinfekcinių ligų

profilaktikos skyriaus inf.