Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Rašytoja N. Vaitkutė: skaitykite drauge su vaikais, tegul ir skirtingas knygas – bendro skaitymo tyla taip pat suartina

Pabaigusi rašyti savo pirmąją knygą vaikams, ji išsigando ir vos nepaliko jos tyliai mirti. Lentvaryje gyvenanti biologijos mokytoja ir rašytoja Neringa Vaitkutė, kurios knyga „Klampynių kronikos“ pripažinta geriausia praėjusių metų knyga vaikams ir paaugliams, sako, kad kurti ją gali įkvėpti menki, kasdieniškiausi dalykai. Pavyzdžiui, mineralinio vandens burbuliukai, lėtai kylantys stiklinėje. Rašytoja toli gražu nekasdieniška. Tą pajausite skaitydami mūsų trumpą pokalbį apie skirtingus dalykus: kūrybą, nematomus svajonių sparnus, gyvenimo miesteliuose privalumus, knygų skaitymą, vaikus – jos knygų skaitytojus, kurie, kaip ji sako, yra nuo aštuonerių iki šimto metų. Iki šiol nesusimąsčiau, kad galima auginti ryšį su savo vaiku, net ir įsitaisius skirtinguose kambario kampuose, skaitant skirtingas knygas.

Esate biologijos mokytoja, gyvenate Lentvaryje. Kaip nutiko, kad pradėjote rašyti?

Rašyti pradėjau dar vaikystėje, bet tai ilgai nevirto niekuo rimtesniu. Rašinėjau savo malonumui, tarsi žaisdama ir tiek. Kartais mano pasakojimus išspausdindavo fantastų klubas, kartais į rajono spaudą papuldavo koks eilėraštis. Galų gale, prieš septynerius metus, mano viduje kažkas nutrūko. Supratau, kad nenoriu likti ten kur esu. Man reikia naujų iššūkių, naujos erdvės, nes aš tiesiog dūstu tarp trisdešimt penkių mūsų buto sienų. Seniai norėjau parašyti knygą. Dokumentų aplanke radau pradėtą, bet taip ir nepabaigtą rankraštį ir paprasčiausiai pradėjau kiekvieną dieną tarškinti klavišais. Leidau savo vaizduotei šėlti iki soties. Tai buvo mano būdas pabėgti nuo kasdienybės. Aš net susiradau skaitytojų: rankraštį dalimis siųsdavau geriausiai draugei ir sesei. Jos skaitydavo, komentuodavo, prašydavo atsiųsti tęsinį. Kai rankraštis buvo baigtas, aš išsigandau ir vos nepalikau jo tyliai mirti. Draugė ir sesuo privertė mane išsiųsti rankraštį į leidyklą. Esu joms dėkinga nuo žemės iki dangaus. Jos buvo mano drąsa, kai aš jos stokojau. Jos buvo mano ryžtas, kai buvau pasiruošusi nuleisti rankas.

Kas jus įkvepia kūrybai?

Tai dažnas, bet sudėtingas klausimas. Lyg ir nėra kažkokių specifinių įvykių ar patirčių, kuriuos išgyvenusi paknopstomis pulčiau prie kompiuterio. Antra vertus, aš labai pastabi ir kiekviena į akį kritusi smulkmena gali tapti akstinu ją įamžinti. Tai gali būti menki, kasdieniškiausi dalykai. Pavyzdžiui klevo lapas romiai plūduriuojantis purvinoje baloje. Žėrinčios stiklo šukės svetimų kojų įmintos į takelį. Maži burbuliukai, lėtai kylantys mineralinio vandens stiklinėje. Ko gero mane įkvepia pats gyvenimas. Tarsi rašydama giliau ir aiškiau jusčiau jo skonį.

Ar išgalvotoms Mažosioms Klampynėms atsirasti turėjo įtakos miestelis, kuriame gyvenate?

Ne. Mano sukurtas miestelis yra visiškai kitoks. Mažosiose Klampynėse nėra daugiabučių, šalia nešniokščia sostinė. Aplink vien miškai, pelkės, upės ir ežerai. Klampynės panašesnės į mano vaikystės kaimą ir aplinkinius miestelius bei gyvenvietes: Švenčionėlius, Pašaminę, Rėkučius. Lentvaris pernelyg didelis, per daug žemiškas ir tikrai per jaunas, kad jame galėtų veistis laumės ir kiti paslaptingi padarai.

Lentvaris – mažas miestas. Ko, ką turi Lentvaris, jokiu būdu neiškeistumėte į didesnio miesto privalumus?

Lentvaryje gyvenu nuo pat vaikystės. Kuriam laikui buvau išsikrausčiusi kitur, kartu su tėvais. Naujojoje vietoje man patiko. Kartais jos ilgiuosi. Dangaus virš galvos. Medžių, upelio šniokštimo. Galimybės vos išėjus iš namų atsidurti miške ir kiek tik nori klajoti jo šešėliuose. Tačiau auginant vaikus ne tavo poreikiai tampa svarbiausiais. Turi galvoti kaip vaikai lankys darželį ir mokyklą, kur kreiptis jiems susirgus, ar teks toli pėdinti iki parduotuvės? Žinau, kad neturėčiau būti pragmatiška, bet esu. Todėl grįžome atgal į Lentvarį. Čia viskas ranka pasiekiama. Šito nekeisčiau į nieką.

Kaip manote, ar mažesniuose miestuose gyvenantys vaikai kitokie, nei, pavyzdžiui, Vilniuje? Kodėl? O suaugusieji?

Ilgai keliavusi po Lietuvą, susitikusi su šimtais mažų miestelių ir kaimo vaikų, galiu drąsiai teigti: taip, jie yra kitokie. Šiltesni, jaukesni. Ne tokie išlepinti. Labiau įpratę prie betarpiško bendravimo. Mažiau smerkiantys, daugiau stebintys ir norintys įsiklausyti. Juose vis dar yra išlikę to jaukaus paprastumo, kurį mes pamažu prarandame. Suaugusieji (bent jau tie, su kuriais yra tekę bendrauti pristatant knygas) buvo labai mieli, kur besusitikčiau. Ir didmiesčiuose ir mažučiuose mieteliuose. Gal todėl, kad tie suaugusieji – mokytojos, kurias aš puikai suprantu, ir bibliotekų darbuotojos, prieš kurias verta žemai nusilenkti.

O kokiam vaikui jūs rašėte knygą? Ar piešėte jį sau mintyse?

Aš tikrai nerašau konkrečiam vaikui. Mano knygas mielai skaito ir suaugusieji, todėl kartais juokauju, kad rašau visiems vaikams – nuo aštuonerių iki šimto metų.

O koks turi būti žmogus, kuris gali rašyti išgalvotas ir labai vaizdingas istorijas vaikams? Kaip manote, sunkiau rašyti vaikams ar suaugusiems?

Suaugusiems rašyti dar nebandžiau, nors kas žino. Gal ateis ir tokia diena, kai pradėsiu. Todėl sunku pasakyti kas man asmeniškai būtų sunkiau. Pažįstu daug vaikams rašančių žmonių ir visi jie – skirtingi. Gal nėra universalaus rašytojo paveikslo, nėra universalaus recepto, kaip turėtų būti rašoma knyga. Tačiau viena sąlyga visgi turėtų būti išlaikyta – jei nori rašyti, turi labai daug skaityti pats. Be turtingo žodyno, vartodamas vos kelis žodžius vargu ar sugebėtum išreikšti mintis taip, kad jos būtų įdomios kitiems.

Ko norėtumėte palinkėti jūsų knygą skaitančiam vaikui? O ko palinkėtumėte tėvams, kurie kartu su vaikais ją skaitys? 

Skaitykite savo vaikams. Skaitykite drauge su jais, tegul ir skirtingas knygas, jaukiai įsitaisę skirtinguose kambario kampuose. Bendro skaitymo tyla taip pat suartina. Kalbėkitės apie perskaitytas knygas, dalinkitės mintimis ir įspūdžiais. Jūsų nuomonės gali nesutapti, bet taip juk dar smagiau. O vaikams palinkėčiau – neskubėkite suaugti. Suaugusių žmonių gyvenime kur kas mažiau smagumo, nei įsivaizduojate. Kartais nelengva būti vaiku, aš tai žinau. Bet suaugusiu būti nelengva beveik kiekvieną dieną. Tad linkiu jums lengvumo. Linksmo, skaidraus lengvumo, kada įsibėgėji ir jauti, kaip už nugaros išsiskleidžia nematomi svajonių sparnai. Svajokite drąsiai.

 

O mes linkime parašyti dar daugiau užburiančių knygų!