skirtą Lietuvos regionų istorijai, tradicinei kultūrai, apylinkių kraštovaizdžiui, tautosakai, kalbai, įžymioms tų kraštų asmenybėms. Jau išleista 20 monografijų (25 tomai), spaudai rengiama dar 70.

Pernai pradėta ir monografija apie Elektrėnų savivaldybėje esančias Semeliškes – ne vien apie dabartinę seniūniją, o tarpukario metais buvusio valsčiaus teritoriją, kuri buvo daug didesnė, apėmė ir Beižonių seniūniją, ir nemažai Pastrėvio, Aukštadvario, Trakų seniūnijoms priklausančių kaimų. Nemažą šios teritorijos dalį, kone iki pačių Semeliškių, dabar apima Aukštadvario regioninis parkas.

Retas Lietuvos valsčius savo teritorijoje turėjo net keletą bažnytkaimių ir parapijų. Buvusio Semeliškių valsčiaus teritorijoje yra dvi bažnyčios – Šv. Lauryno Semeliškėse bei Šv. Kryžiaus Išaukštinimo - Beižonyse.

Keletas faktų

Nemažai kraštiečių žino, kad Semeliškių gyvenvietės pavadinimas kildinamas nuo prūsiško Samilio vardo, ji  įkurta apie 1276–1283 m., kai didysis kunigaikštis Traidenis čia leido apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. Kiek mažiau kas žino, kad miestelis (Semiliski) jau buvo pažymėtas T. Makowskio 1613 m. Amsterdame išleistame pirmajame originaliame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje.

Tad šiemet miestelis tradicine kultūros savaitė „Nuo šv.Lauryno iki šv.Roko“ ruošiasi paminėti 735-ąsias gyvavimo metines.

Kone 40 vietovių Semeliškių valsčiaus teritorijoje įvairiu metu yra buvę dvarų ir palivarkų centrais. Dauguma jų buvo nedideli ūkiai su pagalbiniais pastatais ir mediniais rūmais (pvz., Raipolis, Montigailiškės, Pastrėvys), tačiau būta tikrų aukštosios kultūros židinių su savita architektūra, jaukiais sodais ar parkais. Tarpe įspūdingiausiųjų - kadaise Römeriams priklausęs Daugirdiškių dvaras. Deja, iš XIX a. 2-oje pusėje buvusios kelių tūkstančių hektarų latifundijos su rūmais, keliolika kitų pastatų, tarp jų - žymaus architekto Tomo Tišeckio projektuotu svirnu vaizdingoje Monio ežero saloje, vėliau paverstu spirito varykla, tepamatysime dilgėlių sąžalyną, geriausiu atveju - griuvėsius.

Dvi ekspedicijos

Siekdama surinkti ir aprašyti kuo daugiau faktinės medžiagos, „Versmės“ leidykla pernai liepą ir šiemet birželio pabaigoje-liepos pradžioje organizavo tiriamąsias monografijos autorių ekspedicijas į Semeliškes ir buvusio valsčiaus apylinkes. Jos dalyviai – istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, sociologai, kalbininkai – lankėsi įvairiuose kaimuose, susitikinėjo su vietos gyventojais, užrašinėjo prisiminimus, rinko informaciją, nuotraukas, archyvinę medžiagą būsimai monografijai.

Pasak ekspedicijos dalyvių, Semeliškių krašte išliko dar daug archaikos. Renkantys etnografinę medžiagą dar matė ir kelminių avilių, saugomas namuose austas lovatieses ir nėriniais puoštus rankšluosčius, tebeaudžiančių, mirusiuosius raudomis išlydinčių moterų, aptikta nemažai liaudies medicina besidominčių ir įvairias ligas užkalbėti mokančių asmenų.

Daug įdomių dalykų įvairiomis temomis monografijos sudarytojams papasakojo viena vyriausių semeliškiečių Ona Kanapickienė, vyriausia Pastrėvio gyventoja Ona Kananavičienė, kraštotyrininkė  Laima Tidikienė. ir daugelis kitų. Ekspedicijos dalyviams nuoširdžiai talkino  Semeliškių seniūnas Vytas Barzdaitis, Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė Irena Adomėnienė, mokytojos Nijolė Ustilienė ir Vlada Matonienė, kraštotyros muziejų tvarkanti mokytoja Meilutė Rašimienė, vaikų darželio vedėjai Angelė Dudėnienė, seniūnijos kultūros darbuotoja Silva Bielskienė, verslininkė Daina Žymantienė, bibliotekininkė Irena Venskutonienė, buvusios Daugirdiškių mokyklos vadovė Vladislava Kursevičienė, Čižiūnų vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Vilma Kozelienė ir kiti.

Daugiau skaitykite laikraštyje{jcomments on}