Prieš kelerius metus pristatydama pirmąjį romaną „Ir tada bus geriau...“ teigėte, kad romanas „gimė“ lengvai ir jo kelias pas skaitytojus tarsi buvo be kliūčių: leidykla noriai priėmė nežinomos autorės knygą ir ėmėsi leidybos. Koks buvo antrojo romano kelias pas skaitytoją?

„Slėpti sapnų tyrlaukiai“ pas skaitytoją atėjo taip pat natūraliai. Leidyklai antrasis mano darbas iš karto patiko, tačiau jį kurdama  buvau sau reiklesnė. Kai pirmoji knyga buvo išleista pakartotinu tiražu, tai antrasis romanas savaime imamas lyginti su pirmuoju, o juk norisi skaitytojų neapvilti. Tuomet imi daugiau iš savęs reikalauti. Papildžiau ir perrašiau jį du kartus. Labai padėjo tėčio ir sūnaus Alberto pastebėjimai ir patarimai. O daugiausia ieškojimų buvo kuriant viršelį. Siūlomi variantai vis netiko, norėjau, kad vaizdas būtų švelnus ir lietuviškas, tad esu dėkinga „Baltoms lankoms“, kad leido eksperimentuoti: padedant profesionaliam fotografui Kęstučiui Kurieniui per dieną buvo suorganizuota foto sesija ir ant viršelio „atsirado“ ... mano sesuo. Tai ypač brangu.

Romano „Ir tada bus geriau...“ gimimui didelę reikšmę turėjo jūsų pamėgta Sauliaus Kanišausko knyga „Likimo anatomija“ ir noras patraukliu būdu skaitytojams atverti kartais daugelio iš mūsų nesuprantamus ar nepastebimus gyvenimo dėsnius. Kas pastūmėjo kuriant antrąjį romaną, skaitytoją vedžioti sapnų keliais?

Sapnų tema artima nuo vaikystės, nes tėtis labai domėjosi sapnais ir juos užrašinėjo. Jie visada būdavo labai rimtai aptarinėjami, nagrinėjami. Teko gyvenime sapnuoti kelis, vėliau išsipildžiusius pranašiškus sapnus. Didėjant gyvenimiškai patirčiai atsirado suvokimas, kad sapnai nėra bereikšmiai „naktiniai filmukai“, atliekantys savotiškų  kino seansų vaidmenį. Tai mūsų pasąmonės pedagogika, skirta lavinti, kurti, puoselėti, plėsti mūsų savasties, supančio pasaulio  suvokimą. Esu susijusi su mokytojos profesija. Nuo to nepabėgsi... Gal  todėl ir edukacijos knygoje yra. Ar tai silpnoji ar stiprioji romano pusė? Tegu tai sprendžia skaitytojas. Beje, tikriausia, kiekvieno rašytojo kūryboje atsispindi įgyta gyvenimiška patirtis, tad ir mano, kaip mokytojos noras pasakyti, kad sapnų pažinimas gali padėti žmogui pažinti patį save – vis tik buvo didelis. Šio, kaip ir pirmojo romano „Ir tada bus geriau...“  rašymas, tapo  galimybe puoselėti savo vidinį pasaulį, daug ką atrasti, prisiminti, patirti, išgyventi. Kartu tai ir savotiška diktato forma, nes rašytojo sukurtame pasaulyje herojai paklūsta kūrėjo valiai.

Ar neatsiranda maištaujančių prieš jūsų „diktatą“? Ar neatsitinka taip, kad Jūsų sukurti herojai pradeda gyventi savo gyvenimą, nepaklusdami duotai tvarkai?

Iš ties, knyga pradeda gyventi savo gyvenimą, kai pasiekia skaitytojus. Daugelis bando herojų veiksmus interpretuoti, apsilankyti vykusio veiksmo vietose, apmąstyti herojų lūpomis išsakytus patarimus. Tai rodo, kad knygos yra įtaigios.  Gal norėčiau tarti šiek tiek žodžių apie patį rašymą. Kuriu matydama vaizdinius, kartais nežinau, ką atsisėdusi parašysiu, nes išplaukiantys vaizdai veda paskui save, o man juos belieka aprašyti. Savo vidiniame „ekrane“ matau spalvas, faktūras, girdžiu sakinius, kuriuos belieka užfiksuoti. Svarbu, kad aplink būtų tylu ir neskambėtų muzika. Beje, „Slėpti sapnų tyrlaukiai“ mane labai gelbėjo. Keistai skamba? Tačiau romano rašymo metu vykdžiau didelį projektą, darbo buvo ypatingai daug, kasdienė įtampa reikalavo ištvermės ir jėgų, o rašymas buvo tapęs priemone, būdu „įeiti“ į savo susikurtą pasaulį, kuriame yra ramybė, Albèrta, Kuršių nerija, mieli žmonės, paslaptys, muzika, jaunystė ir tikri, nesumeluoti jausmai.

Grįžkime prie sapnų. Ar tik apie sapnus šis romanas? Kam tarnauja kalbėjimo per pasąmoninio pasaulio reikšmes būdas?

„Slėptų sapnų tyrlaukiai“ yra apie gyvenimą, kuris aiškinamas sapnų pagalba. Teko skaityti, kad sapnai yra realaus gyvenimo lakmusas, nes jei žmogus ramus, jo ir sapnai bus ramūs, bet jei mintyse ir gyvenime „sukasi“ daug neiginių, piktų žodžių, neigiamų išgyvenimų, tai ir sapnai tuomet bus pilni gaudymų, baimių, siaubo ir košmarų. Šis romanas yra apie merginą, kurios regimi sapnai kartojasi, tampa pranašiški ir juose pradeda „lankytis“ vis tas pats žmogus – jos niekam nesakomų, slepiamų sapnų herojus, padedantis jai spręsti kylančias problemas, susigaudyti gyvenimo peripetijose, gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Neeilinius naktinius regėjimus patirianti pagrindinė romano herojė Albèrta priversta išmokti gyventi kitaip, kai už pažinimo ribų esantys potyriai neslėgtų ir nepainiotų  realybės.

Kam skirti „Slėptų sapnų tyrlaukiai“?  Koks šio romano skaitytojas?

Jis jaunas ir suaugęs, norintis suvokti asmeninę gimimo žemėje prasmę, siekiantis tobulėti dvasiškai, ieškantis sielos ramybės, norintis suvokti tenkančių išbandymų žemėje priežastis ir visatos vienalytiškumą: yra diena, naktis ir abi viena apie kitą viską žino. Manau, kad romaną bus įdomu skaityti sapnais besidominčiam skaitytojui.

„Slėptų sapnų tyrlaukiai“ – tai tarsi pirmojo romano „Ir tada bus geriau...“ tęsinys,  toliau gvildenantis tos pačios giminės istoriją. Ar šie kūriniai taps romanų trilogijos dalimi? Apie ką bus trečioji knyga?

Šiuo metu rašau tėčio – amžinybėn iškeliavusio profesoriaus, habilituoto daktaro, akademiko Alberto Piličiausko atminimui skirtą knygą. Tai bus kiekvienam iš mūsų svarbios ir įdomios pedagoginės aktualijos Piličiausko akimis, kurias tėtis daug metų publikavo savo elektroniniame žurnale „PAPA“. Trečiam romanui jau turiu temą, bet tebūnie tai kol kas paslaptimi.

Romano pagrindinė herojė Albèrta yra trakietė, kurios širdis tarsi perpus dalinama dviejų nuostabiausių šalies miestų –Trakų ir Nidos. Ką jums šie du žavūs miestai reiškia?

Po Vilniaus konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) baigimo, kai reikėjo galvoti, kur dairytis paskyrimo, pasakiau tėčiui, kad norėčiau gyventi arba Trakuose, arba Nidoje. „Gal geriau, vaikeli, Trakuose, nes Nida – toli, o mes viens prie kito labai prisirišę... Be to ir tave taip mylinčios tetos Trakuose gyvena...“ Taip ir išėjo, kad aš jau 26 metai trakietė, čia, ant ilgametės Trakų ligoninės vyr. sesers Elenos Špikaitės rankų gimė mano sūnus, jos ir Irenos Šapokaitės dėka galėjau baigti mokslus be akademinių atostogų, Trakuose prabėgo mano vaikystė, kur Karaimų (buvusioje Melnikaitės) gatvėje gyveno mano mamos tėvai. O Preiloje leidau nuostabiausias savo vaikystės vasaras, tad šis Kuršių nerijos miestelis panašus man į... prisiminimų „mauzoliejų“, kur aš vasarodavau su savo, dabar jau į Amžinybę iškeliavusiais tėvais, tetomis ir kitais giminaičiais. Nežinau, kodėl mane Kuršių nerijos gamta taip žavi. Nenustebčiau, jei sužinočiau, kad praeitame gyvenime tose žemėse gyvenau... Myliu kiekvieną jos lopinėlį ir jaučiuosi ten, kaip niekur kitur, ypač laiminga.

Romano „Slėptų sapnų tyrlaukiai“ pagrindinės herojės Albèrtos gyvenimo kelyje, atrodytų, atsispindi itin daug Jūsų pačios autobiografijos bruožų. Paatviraukite, ar turi Albèrta realų prototipą?

Ji šiek tiek panaši į mane. Tas šiek tiek – tai muzikės mokslai ir muzikos mokytojos duona, tai Trakuose praleista vaikystė, tai nuostabūs seneliai, tai pirma meilė. Rašytojui sunku pabėgti nuo savęs... O ar reikia... Visa kita – kūrybinės fantazijos vaisiai.

Romano skaitytojams Trakai įgaus dar vieną patrauklų atspalvį: čia kadaise Marytės Melnikaitės, o dabar Karaimų gatvėje gyveno Albèrta...  Kai kurie trakiečiai romane gal pažins save ar savo kaimyną, būtinai atpažins visų gerbiamą kunigą Vytautą. Prisimins, kad „Galvės“ laikraštis kadaise buvo vadintas „Spartuoliu“ ir dar daug žavių ir nelabai mūsų miesto praeitį menančių detalių. „Slėptų sapnų tyrlaukiuose“ minite  realias Trakuose gyvenančių žmonių pavardes,  kokių pastebėjimų sulaukėte apie tokį pavardžių panaudojimą grožiniame kūrinyje?

Pavardės realios, bet jos – ne iš Trakų. Vaicekauskai – tai mano močiutės (iš tėčio pusės) tėvai iš Jiezno, kitos pavardės – kūryba ar tiesiog atsitiktinis sutapimas. Vienas žmogus, kuris man daugeliu atveju gyvenime buvo dvasingumo ir meilės žmonėms pavyzdžiu – tai monsinjoras Vytautas Rūkas. Nuostabus ir neeilinis Žmogus.

Artėja Kalėdos, ir Jūsų kūrinys gali tapti netikėta Kalėdine dovana bet kuriam trakiečiui. Kur turėtų ieškoti jūsų naujosios knygos panorę ją perskaityti ar įsigyti kaip Kalėdinę dovaną?

Kiekvienas norintis ją įsigyti gali „Baltų lankų“, „Pegaso“ ar kituose knygynuose, gausiai parduodama ji ir internete. O gavusiems dovanų romanas bus įdomus dar ir todėl, kad skaitytojas bus „nukeltas“ ne kažkur toli už jūrų marių, bet galės drauge su romano herojais vaikštinėti savo paties ne kartą išvaikščiotais takais, kuriuos supa pažįstami vaizdai, matyta gamta, žinomi žmonės...

Įdomu būtų sužinoti kokios Kalėdinės dovanos iš gyvenimo tikisi knygos autorė Lolita Piličiauskaitė-Navickienė?

Jei gamtoje, šalyje  ir gyvenime bus ramu, visi artimieji, draugai bei aš pati – sveiki, o kūrybiniai sumanymai – pildysis, reiškia didžiausią mano troškimą Kalėdų senis girdėjo...{jcomments on}