Žuvusių protėvių ir saulės pagerbimas ant legendinio Švedkalnio[/caption]
Aukštadvario regioninio parko direkcija, bendradarbiaudama su mokyklomis, Aukštadvario seniūnija, Aukštadvario, Čižiūų bibliotekomis, bendruomenėmis, VĮ Trakų miškų urėdija, Všį vaikų laikinosios globos namais „Atsigręžk į vaikus“, Čižiūnų socialinių paslaugų centru ir kitomis institucijomis, Rudens lygiadieniui ir Pasaulinei turizmo dienai paminėti, šiemet organizavo renginį su žygiu į Antakmenių hidrografinį draustinį.
Pagal paruoštą maršrutą numatytose stotelėse žygio vadovai supažindino moksleivius su gamtos ir kultūros objektais. Kiekvienoje stotelėje moksleivių žinios buvo tikrinamos klausimų - atsakymų būdu. Už kiek-vieną teisingą atsakymą moksleiviai gavo prizus. Žygis prasidėjo Čižiūnų socialinių paslaugų centro kiemelyje, kur visus pasveikino vadovė I. Kalkienė ir Aukštadvario regioninio parko direktorius V. Plegevičius. Renginyje dalyvo moksleiviai iš Onuškio D. Malinausko gimnazijos, Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“, Bijūnų pagrindinės mokyk-los, jaunųjų miško bičiulių būrelio „Verkniukai“ iš Aukštadvario gimnazijos, Aukštadvario žemės ūkio mokyklos, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, Aukštad-vario ir Čižiūnų bendruomenės atstovai, žygeiviai iš aplinkinių rajonų. Žygio metu moksleiviai susipažino su Aukštadvario regioninio parko kultūros ir gamtos paveldo objektais, naujausia parko darbuotojų ir mokslininkų tyrinėjimų medžiaga, hidrografiniu draustiniu.
Pirmojoje žygio stotelėje – pažintis su Antakmenių hidrografiniu draustiniu, ežeru Akmena. Ežeras vardą gavo dėl akmenuotos vietovės, senolių teigimu, ežero dugne esti dar didesnių akmenų. Apie ežerą yra išsidėstę Antakmenių, Liciūniškių, Paukšteliškių, Čižiūnų kaimai. Tai rininės kilmės ežeras štačiais, net iki 18 m. aukščio, šlaitais. Didžiausias gylis – 12,5m. plotas 78 ha.
Antrojoje stotelėje buvo pristatytas Čižiūnų kaimas su kapais. Kalbininkai teigia, kad kaimas vardą gavo nuo žodžio čižėti, šnabždėti, judėti arba nuo asmenvardžio Čižas. Tai senas gatvinis kaimas, išsidėstęs vakarinėje ir šiaurinėje Mošos ežero dalyje, kalvų apsuptyje. Seniau Čižiūnų kaimas turėjo per 60 sodybų su 78 šeimų pavardėmis. 1942 m. gegužės mėnesį vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą, o kaimiečiai, gerbdami savo kalbą, visi užsirašė lietuviais. Čižiūnų kaimo kapuose ilsisi šviesuoliai, nuolat kovoję už lietuvišką žodį, gabūs amatininkai, darbštūs žemdirbiai. Senoliai mini ir kitą čižiūniečių amžinojo poilsio vietą - maro kapinaites, už pastatyto kryžiaus marui sustabdyti... Iš senolių pasakojimų paaiškėjo, kad 1921 metais Ramanauskienės namuose veikė vietinių išlaikoma daraktorinė mokykla, su mokytoju, vaikų vadinamu Mišku. Po metų buvo įsteigta lietuviška mokykla, mokytojavo Silvestras Pliuškevičius. Sovietmečiu labai gerai ir savęs negailėdami dirbo buvusios Čižiūnų aštuonmetės mokyklos mokytojai, tikri patriotai. Apie mokyklą žydėjo gėlynai, dainingieji čižiūnų vaikai pasirodė Vilniuje, o čia juos pastebėjęs „Ąžuoliuko“ choro vadovas H. Perelšteinas pakvietė dainuoti kartu. Mokytojai, sūbūrę šokių kolektyvą, buvo tikri virtuozai, garsėję už Lietuvos ribų. Čižiūnų mokykla išugdė daug mokslo žmonių.
Trečiojoje stotelėje moksleiviams buvo pristatyta Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokymo bazė Tamašavos kaime. Senoliai teigia, kad kaimas vardą gavo nuo Mošios ežero, o kalbininkai sako, kad pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Kaimas XIX a. pab. priklausė Aukštadvario Domininkonų vienuolynui. Tarpukariu čia buvo įsikūrę vienuolės, veikė koplyčia. Praūžus II pasauliniam karui 1945 metais čia buvo įkurta našlaičių prieglauda. Dar kurį laiką veikė koplyčia, giedojo vaikų choras, vadovavo kunigas Kazimieras Čibas. Nuo 1967 metų čia įsikūrė LEU gamtos fakulteto mokomoji bazė. Vasaros metu čia studentai atlieka praktines užduotis, tyrinėja gamtą.
Ketvirtojoje stotelėje buvo sustota prie Mošios ežero. Jo vardas tikriausiai siejamas su lietuvišku žodžiu vyro sesuo, nors kai kurie kalbininkai tam prieštarauja. Tai ledyninės kilmės patvenktinis ežeras. Jo didžiausias gylis yra tik 3 metrai, plotas – 0,24 km2. Prie ežero įsikūrę Tamaševos ir Mošos kaimai. Ežero krantai pelkėti, čia peri retieji paukščiai.
Penktojoje žygio stotelėje ant legendinio Švedkalnio vyko Rudens lygiadienio meninė programa „Saulės žirgužėliai“. Žygio dalyviai stebėjo meninę programą, kurią ruošė Onuškio D. Malinausko gimnazijos moksleiviai ir Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinis ansamblis „Lėda“. Meninės programos metu skambėjo Rudens lygiadieniui ir protėvių atminimui skirtos patrio-tinės, karinės, istorinės dainos ir sakmės. Moksleiviai susipažino su senaisiais kaimais, jų istorija. Tokia programa su pačių moksleivių atliekamomis dainomis teugdo patriotizmą, pagarbą Lietuvai, skatina domėjimąsi istorija, lietuvių kalba ir muzika, lai būna ugdoma pagarba kaimo žmogui. Prie laužo atvyko ir keletas garbiųjų Čižiūnų kaimo gyventojų. Matydami tiek daug moksleivių, išgirdę senas sakmes ir dainas ne vienas nubraukė ašarą.
Ruošiant programą buvo pasitelkta vietinė tautosaka. Po meninės programos visi buvo raginami atsigerti giros, pasistiprinti senovine kopūstiene, kurią virė A. Traskauskienė, išmokusi gaminti iš močiutės. Paragauti krosnyje keptos duonelės su gira, kvietė Veronika Makreckienė, kepimo tradiciją perėmusi iš motinos. Už bendradarbiavimą ir pagalbą mokykloms, partneriams buvo įteikti padėkos raštai, mokyklų dainininkams saldainių ir prizų lauknešėliai. Šis renginys yra tęstinis, organizuojamas jau nuo 2006 metų. Kiekvienais metais rengiamas vis naujoje vietoje, parengiamas maršrutas, viktorinos klausimai, meninė programa pagal surinktą tautosakinę medžiagą. Bendradarbiaujama su kaimyninėmis institucijomis, kaimų žmonėmis. Kiekvienas Lietuvos kaimelis turi savo nepakartojamą istoriją, tad nereikia žvalgytis svetur, mokome vaikus didžiuotis kuo esame.
Nuoširdžiausiai dėkojame Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Aukštadvario seniūnijos seniūnei už bendradarbiavimą, renginio rėmimą ir visakeriopą pagalbą, pateikėjams V. Sindaravičiui, V. Pilipavičienei, T. Nausutytei, J. Narvydienei už nuostabius tautosakinius kūrinius.
RITA BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė[caption id="attachment_18582" align="alignleft" width="482"]
Žuvusių protėvių ir saulės pagerbimas ant legendinio Švedkalnio[/caption]
Aukštadvario regioninio parko direkcija, bendradarbiaudama su mokyklomis, Aukštadvario seniūnija, Aukštadvario, Čižiūų bibliotekomis, bendruomenėmis, VĮ Trakų miškų urėdija, Všį vaikų laikinosios globos namais „Atsigręžk į vaikus“, Čižiūnų socialinių paslaugų centru ir kitomis institucijomis, Rudens lygiadieniui ir Pasaulinei turizmo dienai paminėti, šiemet organizavo renginį su žygiu į Antakmenių hidrografinį draustinį.
Pagal paruoštą maršrutą numatytose stotelėse žygio vadovai supažindino moksleivius su gamtos ir kultūros objektais. Kiekvienoje stotelėje moksleivių žinios buvo tikrinamos klausimų - atsakymų būdu. Už kiek-vieną teisingą atsakymą moksleiviai gavo prizus. Žygis prasidėjo Čižiūnų socialinių paslaugų centro kiemelyje, kur visus pasveikino vadovė I. Kalkienė ir Aukštadvario regioninio parko direktorius V. Plegevičius. Renginyje dalyvo moksleiviai iš Onuškio D. Malinausko gimnazijos, Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“, Bijūnų pagrindinės mokyk-los, jaunųjų miško bičiulių būrelio „Verkniukai“ iš Aukštadvario gimnazijos, Aukštadvario žemės ūkio mokyklos, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, Aukštad-vario ir Čižiūnų bendruomenės atstovai, žygeiviai iš aplinkinių rajonų. Žygio metu moksleiviai susipažino su Aukštadvario regioninio parko kultūros ir gamtos paveldo objektais, naujausia parko darbuotojų ir mokslininkų tyrinėjimų medžiaga, hidrografiniu draustiniu.
Pirmojoje žygio stotelėje – pažintis su Antakmenių hidrografiniu draustiniu, ežeru Akmena. Ežeras vardą gavo dėl akmenuotos vietovės, senolių teigimu, ežero dugne esti dar didesnių akmenų. Apie ežerą yra išsidėstę Antakmenių, Liciūniškių, Paukšteliškių, Čižiūnų kaimai. Tai rininės kilmės ežeras štačiais, net iki 18 m. aukščio, šlaitais. Didžiausias gylis – 12,5m. plotas 78 ha.
Antrojoje stotelėje buvo pristatytas Čižiūnų kaimas su kapais. Kalbininkai teigia, kad kaimas vardą gavo nuo žodžio čižėti, šnabždėti, judėti arba nuo asmenvardžio Čižas. Tai senas gatvinis kaimas, išsidėstęs vakarinėje ir šiaurinėje Mošos ežero dalyje, kalvų apsuptyje. Seniau Čižiūnų kaimas turėjo per 60 sodybų su 78 šeimų pavardėmis. 1942 m. gegužės mėnesį vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą, o kaimiečiai, gerbdami savo kalbą, visi užsirašė lietuviais. Čižiūnų kaimo kapuose ilsisi šviesuoliai, nuolat kovoję už lietuvišką žodį, gabūs amatininkai, darbštūs žemdirbiai. Senoliai mini ir kitą čižiūniečių amžinojo poilsio vietą - maro kapinaites, už pastatyto kryžiaus marui sustabdyti... Iš senolių pasakojimų paaiškėjo, kad 1921 metais Ramanauskienės namuose veikė vietinių išlaikoma daraktorinė mokykla, su mokytoju, vaikų vadinamu Mišku. Po metų buvo įsteigta lietuviška mokykla, mokytojavo Silvestras Pliuškevičius. Sovietmečiu labai gerai ir savęs negailėdami dirbo buvusios Čižiūnų aštuonmetės mokyklos mokytojai, tikri patriotai. Apie mokyklą žydėjo gėlynai, dainingieji čižiūnų vaikai pasirodė Vilniuje, o čia juos pastebėjęs „Ąžuoliuko“ choro vadovas H. Perelšteinas pakvietė dainuoti kartu. Mokytojai, sūbūrę šokių kolektyvą, buvo tikri virtuozai, garsėję už Lietuvos ribų. Čižiūnų mokykla išugdė daug mokslo žmonių.
Trečiojoje stotelėje moksleiviams buvo pristatyta Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokymo bazė Tamašavos kaime. Senoliai teigia, kad kaimas vardą gavo nuo Mošios ežero, o kalbininkai sako, kad pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Kaimas XIX a. pab. priklausė Aukštadvario Domininkonų vienuolynui. Tarpukariu čia buvo įsikūrę vienuolės, veikė koplyčia. Praūžus II pasauliniam karui 1945 metais čia buvo įkurta našlaičių prieglauda. Dar kurį laiką veikė koplyčia, giedojo vaikų choras, vadovavo kunigas Kazimieras Čibas. Nuo 1967 metų čia įsikūrė LEU gamtos fakulteto mokomoji bazė. Vasaros metu čia studentai atlieka praktines užduotis, tyrinėja gamtą.
Ketvirtojoje stotelėje buvo sustota prie Mošios ežero. Jo vardas tikriausiai siejamas su lietuvišku žodžiu vyro sesuo, nors kai kurie kalbininkai tam prieštarauja. Tai ledyninės kilmės patvenktinis ežeras. Jo didžiausias gylis yra tik 3 metrai, plotas – 0,24 km2. Prie ežero įsikūrę Tamaševos ir Mošos kaimai. Ežero krantai pelkėti, čia peri retieji paukščiai.
Penktojoje žygio stotelėje ant legendinio Švedkalnio vyko Rudens lygiadienio meninė programa „Saulės žirgužėliai“. Žygio dalyviai stebėjo meninę programą, kurią ruošė Onuškio D. Malinausko gimnazijos moksleiviai ir Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinis ansamblis „Lėda“. Meninės programos metu skambėjo Rudens lygiadieniui ir protėvių atminimui skirtos patrio-tinės, karinės, istorinės dainos ir sakmės. Moksleiviai susipažino su senaisiais kaimais, jų istorija. Tokia programa su pačių moksleivių atliekamomis dainomis teugdo patriotizmą, pagarbą Lietuvai, skatina domėjimąsi istorija, lietuvių kalba ir muzika, lai būna ugdoma pagarba kaimo žmogui. Prie laužo atvyko ir keletas garbiųjų Čižiūnų kaimo gyventojų. Matydami tiek daug moksleivių, išgirdę senas sakmes ir dainas ne vienas nubraukė ašarą.
Ruošiant programą buvo pasitelkta vietinė tautosaka. Po meninės programos visi buvo raginami atsigerti giros, pasistiprinti senovine kopūstiene, kurią virė A. Traskauskienė, išmokusi gaminti iš močiutės. Paragauti krosnyje keptos duonelės su gira, kvietė Veronika Makreckienė, kepimo tradiciją perėmusi iš motinos. Už bendradarbiavimą ir pagalbą mokykloms, partneriams buvo įteikti padėkos raštai, mokyklų dainininkams saldainių ir prizų lauknešėliai. Šis renginys yra tęstinis, organizuojamas jau nuo 2006 metų. Kiekvienais metais rengiamas vis naujoje vietoje, parengiamas maršrutas, viktorinos klausimai, meninė programa pagal surinktą tautosakinę medžiagą. Bendradarbiaujama su kaimyninėmis institucijomis, kaimų žmonėmis. Kiekvienas Lietuvos kaimelis turi savo nepakartojamą istoriją, tad nereikia žvalgytis svetur, mokome vaikus didžiuotis kuo esame.
Nuoširdžiausiai dėkojame Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Aukštadvario seniūnijos seniūnei už bendradarbiavimą, renginio rėmimą ir visakeriopą pagalbą, pateikėjams V. Sindaravičiui, V. Pilipavičienei, T. Nausutytei, J. Narvydienei už nuostabius tautosakinius kūrinius.
RITA BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė
Žuvusių protėvių ir saulės pagerbimas ant legendinio Švedkalnio[/caption]
Aukštadvario regioninio parko direkcija, bendradarbiaudama su mokyklomis, Aukštadvario seniūnija, Aukštadvario, Čižiūų bibliotekomis, bendruomenėmis, VĮ Trakų miškų urėdija, Všį vaikų laikinosios globos namais „Atsigręžk į vaikus“, Čižiūnų socialinių paslaugų centru ir kitomis institucijomis, Rudens lygiadieniui ir Pasaulinei turizmo dienai paminėti, šiemet organizavo renginį su žygiu į Antakmenių hidrografinį draustinį.
Pagal paruoštą maršrutą numatytose stotelėse žygio vadovai supažindino moksleivius su gamtos ir kultūros objektais. Kiekvienoje stotelėje moksleivių žinios buvo tikrinamos klausimų - atsakymų būdu. Už kiek-vieną teisingą atsakymą moksleiviai gavo prizus. Žygis prasidėjo Čižiūnų socialinių paslaugų centro kiemelyje, kur visus pasveikino vadovė I. Kalkienė ir Aukštadvario regioninio parko direktorius V. Plegevičius. Renginyje dalyvo moksleiviai iš Onuškio D. Malinausko gimnazijos, Aukštadvario mokyklos-darželio „Gandriukas“, Bijūnų pagrindinės mokyk-los, jaunųjų miško bičiulių būrelio „Verkniukai“ iš Aukštadvario gimnazijos, Aukštadvario žemės ūkio mokyklos, Trakų neįgaliųjų užimtumo centro, Aukštad-vario ir Čižiūnų bendruomenės atstovai, žygeiviai iš aplinkinių rajonų. Žygio metu moksleiviai susipažino su Aukštadvario regioninio parko kultūros ir gamtos paveldo objektais, naujausia parko darbuotojų ir mokslininkų tyrinėjimų medžiaga, hidrografiniu draustiniu.
Pirmojoje žygio stotelėje – pažintis su Antakmenių hidrografiniu draustiniu, ežeru Akmena. Ežeras vardą gavo dėl akmenuotos vietovės, senolių teigimu, ežero dugne esti dar didesnių akmenų. Apie ežerą yra išsidėstę Antakmenių, Liciūniškių, Paukšteliškių, Čižiūnų kaimai. Tai rininės kilmės ežeras štačiais, net iki 18 m. aukščio, šlaitais. Didžiausias gylis – 12,5m. plotas 78 ha.
Antrojoje stotelėje buvo pristatytas Čižiūnų kaimas su kapais. Kalbininkai teigia, kad kaimas vardą gavo nuo žodžio čižėti, šnabždėti, judėti arba nuo asmenvardžio Čižas. Tai senas gatvinis kaimas, išsidėstęs vakarinėje ir šiaurinėje Mošos ežero dalyje, kalvų apsuptyje. Seniau Čižiūnų kaimas turėjo per 60 sodybų su 78 šeimų pavardėmis. 1942 m. gegužės mėnesį vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą, o kaimiečiai, gerbdami savo kalbą, visi užsirašė lietuviais. Čižiūnų kaimo kapuose ilsisi šviesuoliai, nuolat kovoję už lietuvišką žodį, gabūs amatininkai, darbštūs žemdirbiai. Senoliai mini ir kitą čižiūniečių amžinojo poilsio vietą - maro kapinaites, už pastatyto kryžiaus marui sustabdyti... Iš senolių pasakojimų paaiškėjo, kad 1921 metais Ramanauskienės namuose veikė vietinių išlaikoma daraktorinė mokykla, su mokytoju, vaikų vadinamu Mišku. Po metų buvo įsteigta lietuviška mokykla, mokytojavo Silvestras Pliuškevičius. Sovietmečiu labai gerai ir savęs negailėdami dirbo buvusios Čižiūnų aštuonmetės mokyklos mokytojai, tikri patriotai. Apie mokyklą žydėjo gėlynai, dainingieji čižiūnų vaikai pasirodė Vilniuje, o čia juos pastebėjęs „Ąžuoliuko“ choro vadovas H. Perelšteinas pakvietė dainuoti kartu. Mokytojai, sūbūrę šokių kolektyvą, buvo tikri virtuozai, garsėję už Lietuvos ribų. Čižiūnų mokykla išugdė daug mokslo žmonių.
Trečiojoje stotelėje moksleiviams buvo pristatyta Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokymo bazė Tamašavos kaime. Senoliai teigia, kad kaimas vardą gavo nuo Mošios ežero, o kalbininkai sako, kad pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Kaimas XIX a. pab. priklausė Aukštadvario Domininkonų vienuolynui. Tarpukariu čia buvo įsikūrę vienuolės, veikė koplyčia. Praūžus II pasauliniam karui 1945 metais čia buvo įkurta našlaičių prieglauda. Dar kurį laiką veikė koplyčia, giedojo vaikų choras, vadovavo kunigas Kazimieras Čibas. Nuo 1967 metų čia įsikūrė LEU gamtos fakulteto mokomoji bazė. Vasaros metu čia studentai atlieka praktines užduotis, tyrinėja gamtą.
Ketvirtojoje stotelėje buvo sustota prie Mošios ežero. Jo vardas tikriausiai siejamas su lietuvišku žodžiu vyro sesuo, nors kai kurie kalbininkai tam prieštarauja. Tai ledyninės kilmės patvenktinis ežeras. Jo didžiausias gylis yra tik 3 metrai, plotas – 0,24 km2. Prie ežero įsikūrę Tamaševos ir Mošos kaimai. Ežero krantai pelkėti, čia peri retieji paukščiai.
Penktojoje žygio stotelėje ant legendinio Švedkalnio vyko Rudens lygiadienio meninė programa „Saulės žirgužėliai“. Žygio dalyviai stebėjo meninę programą, kurią ruošė Onuškio D. Malinausko gimnazijos moksleiviai ir Aukštadvario regioninio parko direkcijos etnografinis ansamblis „Lėda“. Meninės programos metu skambėjo Rudens lygiadieniui ir protėvių atminimui skirtos patrio-tinės, karinės, istorinės dainos ir sakmės. Moksleiviai susipažino su senaisiais kaimais, jų istorija. Tokia programa su pačių moksleivių atliekamomis dainomis teugdo patriotizmą, pagarbą Lietuvai, skatina domėjimąsi istorija, lietuvių kalba ir muzika, lai būna ugdoma pagarba kaimo žmogui. Prie laužo atvyko ir keletas garbiųjų Čižiūnų kaimo gyventojų. Matydami tiek daug moksleivių, išgirdę senas sakmes ir dainas ne vienas nubraukė ašarą.
Ruošiant programą buvo pasitelkta vietinė tautosaka. Po meninės programos visi buvo raginami atsigerti giros, pasistiprinti senovine kopūstiene, kurią virė A. Traskauskienė, išmokusi gaminti iš močiutės. Paragauti krosnyje keptos duonelės su gira, kvietė Veronika Makreckienė, kepimo tradiciją perėmusi iš motinos. Už bendradarbiavimą ir pagalbą mokykloms, partneriams buvo įteikti padėkos raštai, mokyklų dainininkams saldainių ir prizų lauknešėliai. Šis renginys yra tęstinis, organizuojamas jau nuo 2006 metų. Kiekvienais metais rengiamas vis naujoje vietoje, parengiamas maršrutas, viktorinos klausimai, meninė programa pagal surinktą tautosakinę medžiagą. Bendradarbiaujama su kaimyninėmis institucijomis, kaimų žmonėmis. Kiekvienas Lietuvos kaimelis turi savo nepakartojamą istoriją, tad nereikia žvalgytis svetur, mokome vaikus didžiuotis kuo esame.
Nuoširdžiausiai dėkojame Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Aukštadvario seniūnijos seniūnei už bendradarbiavimą, renginio rėmimą ir visakeriopą pagalbą, pateikėjams V. Sindaravičiui, V. Pilipavičienei, T. Nausutytei, J. Narvydienei už nuostabius tautosakinius kūrinius.
RITA BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė
