Sėdėti ir laukti - laimė Anskčiau sakydavo – jei Mahometas neis pas kalną, tai kalnas ateis. O dabar (atėjo nauji laikai?) nei kalnas neina, nei Mahometas. Principai veržiasi per kraštus, o kam iš to nauda? Stovi visi nuleidę rankas ir grąžosi, kur čia kaltąjį rasti. Rankos nekyla ir į krūtinę muštis, ir akmenų iš užančio traukti. Vargšai mes – taip ir skęstame kasdienybėje, nusimetę bet kokią atsakomybę, - juk aš žmogus. Salomėjiškai galima teisintis – „Jis, kurs davė žmogui širdį / Su troškimais neramiais, / Vasaros vynu nugirdė – / Jis ir nuodėmę atleis!“ Ir eini nelyg didvyris per visas balas, kuriose tik tavo veidas ir matyti. Ir kiek visur pilna žmogaus. Iš dugno grįžta patenkintas žvilgsnis – aš žmogus, kurio rankos mieželaitiškai paremia saulės rutulį. Ir jis išsitaria, kukliai: „Žemės rutulys sutvėrė mane, o aš jį tokį sukūriau – naują, jauną ir gražų – kokiu jis dar nebuvo...“ Įdomu tik – pagal kieno paveikslą kūrė? Reikia tikėtis ir guostis, kad ne pagal savo. Nereikia kartoti pradžios. Užtenka, kad savimi jau nusivylėme kartą, antrą sykį gali būti sunku ištverti. Tad nebeieškokime, mes nieko nesurasime. Tik ar ilgai taip eisim? Ir kur? Ir kam apskritai kelti šiuos klausimus? Eiti niekur nereikia. Reikia sėdėti ir laukti, net kai veliavas nuleistas neš, net kai akmenys paplentėm kauks. Juk vis tiek kažkas grįš. O gal ir netuščiom. Visa laimė! Gal dėl to taip paprasta ir gyventi? Tikriausiai, jei šią būseną pavadinsime kvailybe arba, tiksliau, tiesiu keliu į laimę. Ne veltui pasakyta – vargas tam, kuris savo noru neatsisako proto. Taip, juk karus sukėlė ne kvailiai. Bombas sukūrė taip pat gudrūs piliečiai. Vadinas, taip ir toliau – nei Mahometui pas kalną, nei kalnui pas Mahometą. Alius Avčininkas