Kai pasižiūri į ne visai dailiai sudėtus Semeliškių senovinio grindinio akmenis, kažkodėl norisi manyti, kad tas grindinys tikrai nereikalingas miesteliui, tačiau seniūnas Vytas galvoja kitaip – kol jis vadovaus seniūnijai, jokio asfalto tenegalvoja niekas kloti. Ir brangins tą akmenų kelią, saugos. Juk taip gera žinoti, kad paprastas laukų granitas apie miestelį visiems sakyte sako – rimtos praeities būta. Prieš aštuoniasdešimt metų, ūkininkai važiuodami į turgų, privalėjo atvežti akmenų. Grindiniui. Kad būtų jaukus miestelio centras. O čia būta rimtų turgų. Prieš pusantro šimto metų garsas apie Semeliškių prekymečius toli sklido. Čia suvažiuodavo gyvulių pirkliai net iš Rusijos, Vokietijos ir Anglijos. Ir dabar toli eina garsas apie Semeliškių miestelį ir jo garsiuosius šv. Roko atlaidus.
O tas miestelio centras vieną savaitę tampa vos ne visos Lietuvos suplaukimo vieta. Kultūrinių renginių savaitė, prasidėjusi per Lauryną, iki pat Roko tęsiasi. Paveldosaugininkai nori nenori priversti konstatuoti, kad Semeliškėse didžiausi šalyje šv. Roko atlaidai būna. Statistikos mėgėjai suskaičiavo, kad suplaukia į miestelį apie dvidešimt tūkstančių tikinčiųjų.
Kalbantis su seniūnu Vytu tiko jo šeimininkiškos mintys. Vyras kalba apie viską su neslepiamu pasididžiavimu. Turi teisę didžiuotis savo miesteliu ir jo žmonėmis. Penkiolika metų vadovauja seniūnijai, daugybė darbų nudirbta.
Ir suktasi per tuos metus. Jis puikiai supranta, kad vienas žmogus nedaug tegali. Be bendruomenės pilietinės pozicijos net svajoti neverta apie rezultatus. Kažkada Gediminas parodė iniciatyvą ir įsteigė miestelio bendruomenę. Kitą bendruomenę įkūrė Antanas. Ir šios juridinę galią turinčios visuomeninės organizacijos padarė vieną darbą, dėl kurio nesarmata garsiai kalbėti. Daug nervų kainavo, kol buvo surašyti projektai pinigams gauti. O tie pinigėliai virto rimtais miestelio vandens nuotekų valymo įrenginiais. Ne juokas įsisavinti beveik tris miljonus litų. Ir tegul tai tik pirmasis darbų etapas, jau šiandien galima oriai iškelti galvą – pavyko sumanymas.
Su užsidegimu seniūnas Vytas pasakoja apie druagystę. Semeliškiečiai bendrauja su Lenkijos Čosnovo miestu. Gražiai draugauja, lankosi vieni pas kitus. Lenkų seniūnas visa širdimi stiprina draugystę tarp dviejų miestelių. Ir ūkininkai lankosi vieni pas kitus, ir moksleivija draugauja, ir pedagogai dažni svečiai vieni pas kitus.
Kai prieš dešimtmetį į Semeliškes atkako kunigas Gintautas Antanas, seniūnui tapo aišku, kad šis jaunas ganytojas padės nemažus darbus nudirbti. Nuosekliai darbuojantis pavyko teritoriją prie bažnyčios paversti išpuoselėtu parku. Kiek talkų būta, kiek kelmų išrauta, kiek sūraus prakaito išlieta. Ir pavyko padaryti tai, kas leidžia didžiuotis daugelio rankų galia.
O su kunigu pasikalbėjom apie bendruomenės pastatą. Bus jame viešbutukas. Bus kur rinktis darbams aptarti. Ir apie parapijinę spaudą pasikalbėjom. Pasirodo kunigo redaguojamą „Strėvą“ skaito ne tik semeliškiečiai. Žinomas žurnalistas Vytautas Žeimantas įvardijo šį laikraštį kaip vienintelį periodinį leidinį, skirtą parapijos reikalams. Nematomas tas žurnalistinis darbas, tačiau brangus rezultatas. Nes rašo laikraštį parapijiečiai. Ir, žinoma, skaito.
Kalbėjausi su bibliotekininke Irena. Bemaž keturiasdešimt metų ji yra miestelio knygų pasaulio vadovė. Ir džiaugiasi bibliotekininkė, kad skaito žmonės, daug skaito. Ir senimas, ir jaunimas varsto bibliotekos duris. Beveik keturi šimtai lankytojų ir skaitytojų yra bibliotekos kartotekoje. Toji apskaita jau naujoviška, kompiuterizuota. Nebereikia popierinių asmens kortelių vartyti ir pildyti.
O žmonės eina į biblioteką ne tik knygų. Irena yra ir psichologė, ir patarėja, ir guodėja. Visus ji pažįsta, visi ją gerbia. Ir jeigu kultūriniame gyvenime įmanomi pakilimai, tai biblioteka visada buvo labiausiai lankoma švietėjiška miestelio įstaiga.
Su mokyklos direktore Irena apie daugelį gražių dalykų pasikalbėjome. Ji gražiai pasisakė – iš mokyklos nebuvo beveik išėjusi. Čia mokėsi, čia grįžo po pedagoginių mokslų. Ir dirba su keliom dešimtim pedagogų ir vis mažėjančiu mokinių būriu.
O mokinių vis mažės. Kas į svečius kraštus pasiduoda laimės ieškoti, kas su gandrais neberanda bendros kalbos. Toks graudokas vaizdas yra šiandienos realybė ir su ja tenka taikstytis.
Papasakojo direktorė apie Vytį ant mokyklos fasado. Pasirodo, tarpukarį tokio stiliaus mokyklos buvo pastatytos prie demarkanės linijos su lenkų valstybe. Kernavėje, Aukštadvaryje ir Semeliškėse buvo tokios mokyklos suręstos. O tarybiniais laikais tą gražuolį vytį kažkoks terlius skiediniu užterliojo – kad patriotinės dvasios neskleistų.
Stojus nepriklausomybei direktorės vyras atkrapštė tą skiedinį. Piešimo mokytoja nedelsdama ryškiomis spalvomis nudažė raitelį ir miestelis nudžiugo, matydamas šventą ir brangų herbą. Ypač graudinosi senesni žmonės – vis tik gražios praeities reliktas buvo paslėptas nuo visų.
Su direktore vaikštome po mokyklos kiemą. Keistai atrodo tas mokyklos pastatas. Klijuotas mūras prie mūro, daug vietos užima pastatai. Gaila, kad buvo statyta senamiestyje. O kur senovė ir praeitis, dera branginti ir žemę ir viską, kas joje glūdi. Miestelio centre stovi cerkvė. Batiuška kai kada atvažiuoja su stačiatikiais pasimelsti. Neapleistas pastatas, tik tikinčiųjų vos sauja belikusi.
Kiek kitaip yra už upės, kur stovi bažnyčia. 1501 metais Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras pastatydino Semeliškėse Šv. Lauryno medinę bažnyčią. Jos varpinėje kabo varpas, kuriam bemaž septyni šimtai metų, nes mena Vytauto Didžiojo laikus.
Kalbėjausi su vienuoliktokėmis Vilija, Julija, Egle ir Laura. Iš merginų sužinojau, kad joms Semeliškės yra pats brangiausias miestelis ir jį jos labai mylinčios. Ir apie mokslus rimtus merginos svajojančios ir norinčios sugrįžti į savo miestelį gyventi ir dirbti. Kaip bus – parodys laikas, tik joms aišku viena – neišsivažinės jos po pasviečius. Jei ir paliks brangias vietas, tai tik tol bus tolėliau, kol įsigys rimtus mokslus.
Semeliškių apylinkės gražios ir vaizdingos. Teka Strėvos upė, į ją įteka Dabinta - Vaisietė. Vienas gražiausių apylinkėse yra Daugirdiškių, arba Manio, ežeras. Jis užima per šimtą hektarų plotą ir turi dvi salas. Didesnėje saloje seniau buvo Daugirdiškių dvaras. Ten Romeriai pasistatydino didžiulius rūmus, tačiau nebaigė jų įrengti. Grafai Tiškevičiai vėliau išgriovė tų rūmų dalį ir įrengė spirito varyklą.
Garsios yra Daugirdiškių kaimo kalvos, nuo kurių viršūnių giedrą dieną matyti abi senosios Lietuvos sostinės -Trakai ir Vilnius.
O vaikštant po trikampę miestelio aikštę – valstybės saugomą urbanistinį paminklą, nejučia pagalvojau – tai puikus miestelis, kuriame gyvena darbštūs ir tiesūs žmonės, kurie brangina visa, kas turi istorinę praeitį. Jie kuria dabartį, siekia puoselėti gražaus sutarimo tradicijas. Ir miestelio herbe besipuikuojantis varpas sakyte sako – rimtas tas Semeliškių miestelis. Ir jo žmonės taip pat rimti.
