Čia aš, Šimas Burbulis. Artėjančių krikščioniškų švenčių proga galvoju, kad kokį pamokslą reikia skelti pagal savo kuklią pasaulėvaizdžio pajautą.
Pradžių pradžia
Kaip sakant paauglystėje jutau Dievo ranką ant peties, labai pobožnas buvau. Bet jeigu Šv. Augustinas gyvenimo pradžioje buvo lėbautojas ir mergų mylėtojas, kuris tik antroje gyvenimo pusėje ėmė artėti prie Dievo, tai su manim viskas buvo atvirkščiai. Visos mano svajonės stoti į dvasininkų luomą sužlugo vieną kaitrią rugpjūčio popietę, kai mane dar nepilnametį jaunuolį tuometinio Paluknio kolchozo pirmininko žmona Klementina įviliojo į rugių laukus po priedanga, kad jai reikia pagalbos. Tai va, pagelbėjau ištroškusiajai savo įnagiu, tačiau po vos penkias minutes trukusios frikcijos aš galima sakyti įstojau į nuodėmingųjų frakciją, po ko teko tarti sudiev kunigystei...
Bet kažkokia dvasingumo kibirkštis manyje liko ir prie samanės butelio mintimis grimztu į neapčiuopiamą erdvę ir laiką. Kristus mus mokė, kad turime būti nuolankūs ir nusižeminę, jeigu norime pajusti vidinę palaimą. O aš ir galvoju, kaip atskirti nuolankumą ir nusižeminimą nuo padlaižiavimo? Ir tada supratau, kad nuolankumas ir nusižeminimas būna tada, kai tu trokšti kažką atiduoti iš savęs, o padlaižiavimas – kai tu sieki iš kitų kažką gauti savo naudai. Abiem atvejais gali vykti puolimo ant kelių aktas, bet intencijos visais skirtingos...
O kaip iliustraciją teologinei argumentacijai nusprendžiau panaudoti šią nuotrauką po tekstu, kurią siūlau dabar pažiūrėti.
Pulk po kojom, bet neprapulk
Nuotrauka yra paimta iš Trakų seniūnės Vimos Puišienės facebook profilio, bet šį karta tikrai ne apie šią tarnautoją. Su jos nuotrauka yra viskas gerai – mūsų Vilma siekia įvesti daugiau viešumo į savo atliekamą darbą, todėl nusprendė visuomenei atskleisti, kas, kaip ir kokios erdvės buvo papuoštos Trakų mieste. Sveikintina valdiška iniciatyva.
Dabar gi siūlau atkreipti dėmesį į komentarą, kuris mane labiausiai ir suglumino. Viena ryškiausių Trakų visuomenininkių, ponia Lolita po šiuo Trakų tarnautojos facebook įrašų nusprendžia parašyti tokius žodžiu: „Vilmut, ačiū tau ir visai komandai už išpuoštus Trakus“. Ir tokius komentarus rašo ne vien gerbiamoji Lolita. Jus rašo tam tikra kategorija žmonių, todėl šis komentaras yra parinktas atsitiktinai ir be asmeniškumų.
Štai ir gimsta klausimas – kas tai? Nuolankumas ar padlaižiavimas? Kristus yra pasakęs: „kas ciesoriaus, tas tegul ir lieka ciesoriaus“. Ką jis turėjo omenyje? Kristus savo mokslą skleidė Senovės Romos imperijos įtakos zonoje, todėl jis ir ragino visus nesusigundyti ciesoriaus dinarais, nes kas juos paims, tas taps kažkokios kitos socialinės tikrovės dalyviu. Kam tau imperatoriaus dinarai, jeigu iki tol ir be jų gyvenai be nepritekliaus? Kam tau veržis į Vilniaus „Akropolį“ skubiai paragauti „Burger King“ mėsainių, jeigu iki tol ir taip jauteisi sotus ir gerai gyvenai be jų?
Štai kodėl Kristus užtikrintai kalbėjo: „mano karalystė ne šio pasaulio“. Čia ir glūdi esmė, kad tikras gyvenimas yra tada, kai niekas tau neprimeta savo gyvenimo susikurtų taisyklių, niekas tau nesiūlo paragauti kitokio gyvenimo, niekas tavyje nežadina aistrą patirti kuo daugiau gyvenimo malonumų. Karalystė, kurioje tau nereikia keliaklupsčiauti ir padlaižiauti kitam žmogui, o visą savo nuolankumą skirti vienintelės tiesos paieškai.
Tačiau kai grįžtame į moderniuosius mūsų laikus, kuriose vis dar galima atrasti tokias frazes kaip „Vilmut, ačiū tau ir visai komandai už išpuoštus Trakus“, tada pasijunti tarsi gyventum viduramžiuose, kuomet feodalinėje priespaudoje ir buvo sugalvota tokia socialinė fikcija kaip „valdžia, kylanti iš Dievo“. Atseit jeigu tu esi karalius, imperatorius arba Lukašenka, tai tu esi Dievo apdovanotasis suvereno regalijomis.
Bet mūsų Konstitucijoje yra išraižyta, kad aukščiausia suvereni galia priklauso tautai. Todėl dėkoti turime ne „Vilmutėms“, o savo tautai, tau ir man, kad mes esame gyvybingi, protingi ir darbingi. Kad savo galiomis uždirbame pinigus bei mokame mokesčius, iš kurių vėliau „Vilmutės“ ir papuošia Trakus. Kitaip tariant, valdžia yra tautą aptarnaujantis personalas, kurio pareiga rūpintis mūsų gerove. Todėl ne mes turime lįsti valdžiai į šikną ir dėkoti už tai, kad ji leidžia mūsų pinigus, bet ji turi amžiais būti mums nuolanki.
Dėl to ir valdžia suinteresuota, kad kuo mažiau mūsų nukentėtų nuo Covid-19, nes kuo mažiau mūsų liks, tuo valstybė turės mažiau surinktų mokesčių.
Visus metus mes mokame GPM nuo savo pajamų, lapkritį mokėjome žemės mokestį, gruodį dar pridėjome į biudžetą nuo savo nekilnojamojo turto, kaip sakant tik spėk suktis kaip bitutė ir nešti mokesčius į bendrą avilį.
Bet bepigu poniai Lolitai dėkavoti ir dėkavoti tiems, kas valdžioje. Juk ponia Lolita yra „Angelų kalvos“ partnerė. Bet jeigu gerai pamenate, „Galvės“ mergos jau rašė vieną kartą apie tai, kai Trakų rajono savivaldybės taryboje buvo svarstomi Trakų rajono gyventojų prašymai atleisti juos nuo žemės mokesčio. Ir ką jūs sau manote? Tada taryba iš visų prašymų patenkino vieną vienintelį „Angelų kalvos“ prašymą atleisti nuo mokestinės prievolės.
O pamenate kitą „Galvės“ istoriją, kur visuomenė buvo apšviesta apie tai, kad iš savivaldybės biudžeto buvo skirta mažiausiai 6 000 eurų tos pačios Lolitos knygoms nupirkti. Varčiau tas knygeles, jos tikrai yra įspūdingos ir vertingo turinio. Bet, ponia Lolita, kam visgi reikia dėkavoti už finansinę injekciją jūsų knygelėms iš biudžeto pinigų...?
Prieš pagalvojant apie atsakymą, vertėtų susimąstyti, kas geriau – padlaižiauti valdžiai (aptarnaujančiam personalui) ar būti nuolankiam tikrajam suverenui (savo tautai, bendruomenei). Kodėl mano gerovė turi priklausyti nuo prirašytų ditirambų kiekio valdžiai?
Kodėl vis dar atsiranda tiek nemažai žmonių, kurie taip negerbia savęs, kad yra net pasiryžę be vazelino į vieną vietą sulysti tiems, kurie mus aptarnauja ir mums tarnauja?
Post scriptum
Taigi, taigi, norėčiau Trakų seniūnės paraginti nesustoti pusiaukelėje ir toliau su tokiu neblėstančiu entuziazmu dirbti ir tarnauti Trakams. Kiek pamenu, žodis „entuziazmas“ lotynų kalba ir reiškia „turintis Dievo kibirkštį“. Ir papildomai dar norėčiau pareikalauti, kad ateityje būtų teikiama ne vien sausa ataskaita apie padarytus darbus, bet ir parašyta, kiek kokie darbai kainavo. Jeigu jau dėti ataskaitą, tai visą, o ne dalinę, kaip sakant.
