Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Šimo Burbulio žvilgsnis. Ar laikraštį „Galvė“ nupirko mafija?

Aš laikraštyje „Galvė“ gyvuoju nuo 1988 m., kai jame buvo surinkta rimta nepriklausomų žurnalistų sąjunga, kuri buvo tokia pakalusi, kad drįso varyti ant visų be jokių skrupulų. Ilgainiui laikraštis pavirto įvairių politikų placdarmu savo asmeniniams siekiams. Tad nusprendžiau gerai pasidomėti, kas yra mano naujasis šeimininkas – akcinykas.

Atvykstu į Trakų Vokės prekybos centre „Maxima“ veikiantį „Senosios kibininės“ filialą, kuriame realiai po įvairių slaptų susitikimų ir buvo įkurti visi trys visuomeniniai rinkimų komitetai. Užeinu į menę ir joje pamatau kibinais apkrautą stalą, daug salotų bei taurelių su šnapsiuku. Prie stalo sėdi visuomeninio rinkimų komiteto „Už klęstintį Trakų kraštą“ lyderis Zalieckas, jam iš kairės sėdėjo komiteto koordinatorius, kažkoks buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos operas, o iš dešinės – dar kažkokio komiteto, kurio pavadinimo taip ir nespėjau įsidėmėti, advokatas Krištapavičius. Dar pagalvojau: „Jeigu jau nusprendei ilgus plaukus auginti, tai būk geras, nors trink galvą normaliu šampūnu, o ne arklių sąnariais“. Su tokia ševeliūra niekada netapsi populiaraus serialo Suits herojumi net jeigu ir kostiumą dėvi iš „Brioni“ firmos. Šiek tiek tolėliau prie to paties stalo suolus trina du man nepažįstami veikėjai su klounų kaukėmis. Savo akimis mačiau kaip sutartį dėl „Galvės“ laikraščio pardavimo patikrino ponaitis Andrelis – Gandrelis, dar uždėjo daugialapio Civilinio kodekso visas šešias knygas ir sumurmėjo kažkokį palaiminimą. Parašus ant sutarties suraitė ponas Vytas Zanavykas ir tie veikėjai su klounų kaukėmis. Tada ponai klounai atmojavo Zanavykui kažkiek tūkstančių europinių ir kildami nuo suolų man pratarė: „Šimka, aiškinkis toliau su jais pats, nes žiniasklaida – tai ketvirtoji valdžia, todėl laikyk savo rankose kardaną, balansuodamas ties „stabdžių ir atsvarų“ sistema“. Ir atsisėdę į savo kvadratinius juodus mersedesus su niauktais langais, išrūko man nežinoma kryptimi, nes, pasirodo, kad laikraštį lengviau valdyti „iš centro“ nei patikėti vietinei faunai.

Supratau tik vieną dalyką – laikraštį šį kartą nupirko ne politikai, ne žalieji, raudonieji, oranžiniai, žydrieji, o kažkokie atsigavėliai, kurie bandė postringauti apie aukštos moralės principus. Bet, ką turėsiu aiškintis su likusiais prie stalo, dar negalėjau suvokti. Tada prabilo Zanavykas: „Burbuli, duodame tau štūką eurų kiekvieną savaitę, kad apie mus ką nors gero parašytum“. Pradžioje pagalvojau, gerą markę sau užsikėliau, kad tokios personos kažko manęs prašinėja ir dar šlamančių siūlo, o man jų tikrai reikia, nes pavasarį mano anūko veselė, o aš saviškei močiutei naujos bei pažadėtos suknelės dar nenupirkau. Juk norisi pagyrūniškai su žmonele prasinešti pro Vilniaus senamiesčio butikus ir permokėti už kokį nors ot kutiur niekalą. Kaip mėgdavo sakyti ponas Karlas Marksas, kad visa materija šiame gyvenime kainuoja vieną šilingą, o reali kaina priklauso nuo mūsų galimybių paišlaidauti. Bet pamažu grįžau į realybę iš pasvajojimo ir atvirai jums sakau, kad tokio įžūlumo iš šių personų nesitikėjau, todėl iš savo aptrintų džinsų kišenės drąsiai ištraukiau savo kuloką, kuriame buvo išraityta Lenino špyga. Prie šio savo estetiško vaizdelio pridėjau: „Kuom jūs, burundukai, tokie išskirtiniai, kad kibčiau ant Jūsų jauko? Rinkimus į tarybą prapylėte ir tik tada supratote, kad be auksinio denaro rinkėjui dangus mėlynai nešvies“. Žiūriu atsargiai, kad tie „begemotas ir gandras“ tik susižvalgė, todėl keistai ir pridūriau: „Nuo šiol jūs esate privatūs asmenys ir nevalia man apie jus rašyti! Vat, kai išlysite į viešumą kaip kurmiai, tada gal ir užsiminsiu“. Ir pamatęs, kad jie visai sutriko, uždėjau Einikio kablį: „Žurnaliuke „Žmonės“ galite taškytis savo eurais, nes tasai bulvaras bet kokį didybės manija sergantį žmogėną aprašys ir aplaižys teigiamai“. Mūsų dialogo kulminaciją galėsiu nuosekliau nupasakoti savo kituose numeriuose, o dabar tik noriu pridurti, kad mane domina viešieji asmenys, kurie patys sau tokį nuosprendį pasirašė. Todėl linkiu valdantiesiems dirbti tikrai gerai ir neatidėlioti visas geras užmačias paskutiniams metams prieš rinkimus. O opoziciją norėčiau paraginti veltui neloti tik dėl to, kad loti, ir protingai išnaudoti jai suteiktas dvi minutes per tarybos posėdžius. Ketvirtoji valdžia is watching you (vert. iš anglų kalbos – ketvirtoji valdžia jus stebi).