- Galvė - https://www.galve.lt -

Šimo Burbulio žvilgsnis. Kaip Trakų žvėrinčius dalinsis postus

 

[1]

Šiandien, anksčiau ištrūkęs iš Galvės redakcijos, sėdžiu Galvės gatvės pašonėje įsikūrusiame Pilialaukyje ir, įsispeitęs kamputyje, gurkšnoju šioje karčemoje gaminamą Galvės alaus pintą. Manau, kad antrajam kvėpavimui prikelta ši jauki knaipė gali gyvuoti ilgai, juolab, kad prie skystos alaus duonos užsisakiau gerą šmotą karkos. Dominuojantis raižytos medienos interjeras ir baldai braižo viskam bajorišką rafinuotumą, o didelė vaikų žaidimų aikštelė visam šiam restoranui suteikia šeimyninio nekaltumo jausmą.

Šnipų romano verti politiniai žaidimai prasideda

Galbūt dėl to čia, Vilnius – Trakai vidurkelyje, taip mėgsta rinktis būsimų vietos savivaldos rinkimų strategai ir politikai. Dabar toks laikotarpis, kai visi šypsosi vienas kitam į akis kaip chameleonai, tariasi dėl būsimų koalicijų, nors ir puikiai supranta, kad džentelmeniški susitarimai nueis velniop, kai tik rinkimų dieną apie vidurnaktį pradės aiškėti pirmieji rinkimų rezultatai. Tinkamai sužaista partija parodys, kas triumfuodami lieka prie valdžios vairo, o kas –  prie sauso davinio. Kaip sakoma, kol lapė sako pamokslą, nenuleisk akių nuo žąsų.

Pasijuntu lyg būčiau patekęs į šnipų romanų korifėjaus John Le Carre bestselerį „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“. Ir su šios mano minties tęsiniu staiga prasiveria masyvios Pilialaukio durys, papučia šaižus vėjo gūsis, atrodo, kad tuoj į salę įžengs kažkas, kas sukelia autoritetingą pagarbą ir stingdančią baimę… Bet… Strikt pa strikt į restorano menę atšuoliuoja Trakų senis Zuikauskas. Apsidairo, apsižvalgo, pastebi mane – kaip ir nori prieiti, bet prisibijo, tuomet bandau aš jį alaus bokalo mostu pavilioti, bet pastarasis kaip ir nori man linksmą draugiją palaikyti ir tuo pačiu ryžtingai taria: „ne ne, aš ką tik grįžau iš Minesotos!“.

Zuikauskas savyje ieško ryžto tapti Vilkausku

Pažiūriu aš į jį iš padilbų, nesuprantu, ką reiškia ta jo Minesota ir, padaręs gilų alaus mauką bei rankove nusivalęs putos likučius nuo barzdos, ironiškai jam atkertu: „o aš iš Alabamos!“. Apsilaižo Trakų senis Zuikauskas ir nors vis dar nepasiduodamas mano provokacijoms praskalauti gerklę, sutinka prisėsti su giros bokalu ir pabendrauti. Postringauja jis man apie tai, kiek daug jis norėtų Trakams duoti ir padaryti, bet jis, mat, nekaltas – aplinka tokia. Klausau jo diplomatiškai, nepertraukdamas, bet vis man iš galvos mintis neišlenda, kokią jis stebuklingą morką graužia, kad Trakų seniu yra paskirtas nuo 2002 m., bet vis dar nepajudinamas. Didžiausių ir pelningiausių pasaulio korporacijų vadai ir tai atidirbę po šešis – aštuonis metus patys susivokia, kad laikas pasitraukti, bet galbūt dėl to politikais mūsų rajone dažniausia ir tampa tie, kurie niekada nežinojo ir nesuvokia, kokiu būdu rimtus pinigus užsidirbti savo galva ir privačia iniciatyva kaip skelbia mūsiškė Konstitucija.

Žuvys Raudės neršia rajone

Atvirai Jums sakau, kad po penktos pintos jau pamažu prarandu diplomatinę savitvardą, klausantis savo pašnekovo ir kertu be užuolankų – „Zuikauskai, juk tu turi visas puikias galimybes būti piktu ir ryžtingu Trakų seniu Vilkausku – kodėl tuo nepasinaudoji?“. Pamato mano šiek tiek piktas akis, įsitikina, kad antrą kartą su manimi nepraeis tas bajeris, kad aplinka kalta, ir nusiraminęs tepasako: „tai ar pats nematai, kad rajono auksinė žuvelė Raudė nuo ryto iki vakaro neršia internete ir facebuke bei „pasiskolinusi“ kitų nuopelnus pristato kaip savo asmeninius?!“. Bei priduria: „o aš tuo metu po visą miestą bėgioju, nuo vieno galo iki kito galo lekioju ir vis žiūriu, ar viskas nušienauta, ar viskas sutvarkyta. Neturiu aš tiek daug laiko kaip ji internete sėdėti, nes dirbu su žmonėms ne kabinete, juos priiminėju ne pagal jiems griežtai suderintą priėmimo laiką, o gatvėse. Įsivaizduok, kiek man laiko atima be paliovos su kiekviena bobute pakalbėti, kiekvieno nugarą lenkiančio paprasto žmogaus išklausyti!“.

Pažiūriu aš tada į Trakų senį supratingumo žvilgsniu ir pagalvoju: o juk yra tame tiesos: auksinė žuvelė Raudė savo kabinete įsitaisiusi kiekvieną dieną kartoja mantrą facebukėlį facebukėlį, kas pasaulyje gražiausias, sidabrinė žuvelė Raudė nepailsdama skaičiuoja visus Trakų rajono finansus savivaldybėje, o bronzinis Raudė užsiėmęs akvariumo statybomis – cemento ir kitų statybinių medžiagų pardavimus planuoja. Juk žuvelėms reikia erdvės, prie kurios joks piktavalis neprisikastų, kad ir nuo savivaldybės užsakymų, ir nuo renovacijos koks skatikas nubyrėtų.

Jau norėjau su Trakų seniu pereiti prie linksmesnės gaidos, gražiai pašiepti jį, kad socialdemokratai tarp proletariato yra vadinami tiesiog ūsuotais bebrais, bet akurat mano mintis perskaičiusi tarsi Vilijos upe atplaukia į restorano salę Babar… Babar… na, žodžiu viena iš vyresnių Trakų socdemių – ūsuotų bebrų. Ir tuomet Trakų senis mikliai pakyla nuo suolo ir, net deramai neatsisveikinęs, nustriksi prie savo patronės.

Ūsuotas bebriukas bėga nuo ūsuotų bebrų

Ech, nepasimoko socialdemokratai – ir vėl į savo rinkimų sąrašo viršūnes sugrūdo visą seną gvardiją įterpdami vieną kitą politikos naujoką. Mano laikais visada sakydavo, kad laikas sustoti, kai pamatai, kad pelenai jau byra per vieną vietą. Beje, turėjo socialdemokratai savo gretose ir tikrą Ūsuotą bebriuką – augino jį, puoselėjo visas viltis su juo, bet tikri bebrai juk mėgsta tokias vietas, kur daug vandens, todėl gerai viską matematiškai paskaičiavęs, nusprendė Ūsuotas bebriukas, kad laikas jam bėgti pas auksinę žuvelę Raudę. Dabar vaikšto Ūsuotas bebriukas – playbojus po rajoną ir savo konkolais vilioja įvairias jaunas gėlytes ir plaštakes į savo naujai sukurtą komitbiuro. Gera kalbėti ir žadėti Ūsuotam bebriukui jauniems neapsiplunksnavusiems komitbiuro politikos naujokams aukso kalnus, kai tave patį į šiltas vieteles rajone susodino sėbrai socialdemokratai, kuriems dabar bebro uodegą pakėlęs jis rodo savo privalumus.

Kietaviškių daržovės ne daržovės

Kur geriausios lietuviškos daržovės auga? Teisingai – Kietaviškėse, todėl sėdi Pilialaukio kamputyje pralinksmėjęs Lentvario Kietaviškių pomidoras ir rūko cigarą kone kaip Winston Churchill. Niekas nežino, kur jis mokėsi oratoriaus meno, bet jo retorika yra labai aiški – rinkis prekę lietuvišką, todėl jis suinteresuotas, kad Trakų taryboje sėdėtų kuo mažiau importinių daržovių, kurios per Tarybos posėdžius tik akimis klapsi. Pats savęs daržove Kietaviškių pomidoras nelaiko, nes pomidoras (pommed d‘amour) išvertus iš prancūzų kalbos reiškia meilės obuolį, o savo ruožtu obuolys yra vaisius. Todėl siekia Kietaviškių pomidoras, kad Trakų kraštas tikrai būtų vaisingas ir klestintis. Buvo čia prieš ketverius metus toks pats ambicingas Vydūnas Sodininkas, bet į komandą pasirinko netinkamus draugus…

Vydūnas Sodininkas žino – pranašu savo krašte nebūsi

Anavai kitame kamputyje nusiminęs sėdi Vydūnas Sodininkas, kuris prieš ketverius metus taip pat turėjo tyrą matymą paversti Dievo užmirštą rajoną tikru žydinčiu sodu – beveik kaip rojuje. Jisai buvo tikras, kad savo jaunatvišku žavesiu ir perskaitytomis filosofinėmis knygomis tiesiog sužavės eilinį liumpeną, kuris bėgte šuoliuos į rinkimus už jį balsuoti. Bet smarkiai apsiriko teoretikas Vydūnas Sodininkas, nes tikrasis toliaregis Vydūnas jo komandoje buvo ir išlieka Tarybos narys Andreika – Rusiška kapeika. Niekas nežino, iš kur rajone atsirado tasai Andreika – Rusiška kapeika, bet ir nedrįsta labai klausinėti. Atrodytų, visi Taryboje supranta, kad jo kriuksėjimas priverčia susimąstyti, ar jis tikrai čia pataikė, bet visi draugiškai jo klauso ir net įsiklauso. Nepaisant visko, ši ekscentriška asmenybė žino visas technologijas kaip laimėti rinkimus. Jis taip pat žino, kad žmonės nesikeitė ir neprogresavo nuo Senovės Romos laikų, todėl ir dabar juos galima pavilioti į savo pusę duona ir reginiais. O jeigu rinkimų dieną jiems dar kokį varioką pametėsi, tai jie bus laimingi einamuosius ketverius metus. Todėl mūsų apatiškai liaudžiai apibūdinti, kuri tingi eiti į rinkimus ir balsuoti nepriklausomai, tinka škotų patarlė – duok ubagui lovą, o jis tau utėlę atneš. Tik Vydūnas Sodininkas dabar galėtų pasakyti, kad „daviau jam lazdą atsiremti, o jis man užtvojo per galvą“.

Andreika – Rusiška kapeika ieško naujų aukų

Atsisuku į kitą restorano kampą: vilką mini, vilkas čia! Sėdi patogiai įsitaisęs Andreika – Rusiška kapeika ir meilikauja su Jolantėle – Ramūnėle pagal tą patį gerai patikrintą scenarijų kaip ir su Vydūnu Sodininku: tu tokia nuostabi ir protinga, kad būsi mūsų komitbiuro sąraše pirmoji… Tik nepabaigia sakyti, kad nelabai jam rūpi, kad Jolantėlė – Ramūnėlė po rinkimų rezultatų gali slystelti žemyn. Kitaip ir būti negali, nes Andreika – Rusiška kapeika šį kartą supranta, kad jam reikės į viršų traukti ir liberalų sąrašą, kuriame yra įsitaisiusi jo pantera Žydinti Inesa. Tik dar negaliu suvokti, kaip rajono liberalai nesupranta, kad Tarybos tylenė Žydinti Inesa yra mušta korta, kurią savo putliose rankelėse laikys Andreika – Rusiška kapeika, kuris po rinkimų galės kaitalioti Tarybos burių kursą pagal savo įgeidžius. Bet jeigu Andreika – Rusiška kapeika po rinkimų išdurs ir Jolantėlę – Ramūnėlę ir Ūsuotąjį bebriuką bei paliks juos už Tarybos scenos, tai aš jam asmeniškai paspausiu ranką, nes nors pats nesu partinis žmogus, bet nemėgstu, kai kiti išsižada savo politinių idealų ir pažiūrų bei pradeda lakstyti iš kairės į dešinę ar atvirkščiai. Tad ir Jūs, liberalai, būkite atidūs, žiūrėkite į abi puses. Ir nors Andreika – Rusiška kapeika ir konfrontuoja su Kietaviškių pomidoru, bet jam tai nė motais, nes jis Trakų paslaugose turi savo ištikimą Agurką. Prieš rinkimus jau dėliojamas biudžetas, šimtatūkstantinė savivaldybės garantija Trakų paslaugoms suteikta, utopinės mintys apie asfaltavimo veiklą pristatytos, obščiakas suformuotas. Viską iš šalies stebi šiame komitbiuro įsitaisęs ir vis dar tikintis idealistiniu politikos pasauliu Naktinis drugys. Nors jis ir labai aukštas, bet iš pažiūros atrodo toks geras berniukas, todėl vis dar turiu viltį, kad šiame komitbiuro jis atsidūrė tik per klaidą. Naktinis drugys tiki šviesiu rytojumi, bet gal dėl to jis ir yra Naktinis, kad tos šviesos niekada nematė.

Meška Rūškanu veidu

Tolėliau nuo visų alutį gurkšnoja Lentvario senis Meška Rūškanu veidu. Kartais žiūrint į jo veidą atrodo, kad jis tuo Lentvario seniu dirba per prievartą – tarsi partija jam stovėtų už nugaros ir vis gnybtų į subinę, kad tas nemestų šio posto. Šiemet Meškai Rūškanu veidu kaip niekad yra dėl ko išgyventi, nes jam reikės dėl savo žinomumo ir liberalų sąrašą traukti į viršų, ir spręsti dilemą beveik dėl 10 000 eurų rinkimų užstato. Taisyklės yra paprastos  – jeigu Tarybos nariu išrenka Lentvario senį, ir jis neina į Tarybą, bet toliau lieka Lentvario seniu, tai jo įmokėtas užstatas sudega. Bet argi rajoną paėmusiems liberalams tai yra neišsprendžiama problema – cha! Surasime tų pinigų!.

Viską iš anksto gali žinoti tik cosa nostra

Atrodo, kad taip mikliai ir aiškiai išdėliojau visus čia sėdinčius Pililaukio pirmajame aukšte, didžiuodamasis jau griebiau bokalą, pakėliau galvą į viršų ir tik dabar supratau – juk čia yra ir antrasis aukštas… kuriame nežinia kiek laiko sėdėjo ir, matyt, mane stebėjo tikrasis rajono pilkasis kardinolas, cosa nostra Gėlininkas Oleandras. Jau nuo neatmenamų laikų šildosi jis prilipęs prie Trakų tinklų ir jis padėjęs ant visų. Iš to pasalūniško jo žvilgsnio sukeltos baimės galėčiau ir toliau rimuoti savo tekstą… Štai kur apsukraus žmogaus etalonas – po peripetijų su teisingumo deive Temide pats į viešumą nesirauna, bet supranta, kad kortų kaladė jo rankose, nes Taryboje sėdi jo Čir vir vir vyturėlis, kuri rankelę pavyzdingai kelia taip, kaip ir dauguma, bet tai neamžina. Cosa nostra žino, kad tik nuo jo priklausys kokį šį politikos pavasarį pranašaus Čir vir vir vyturėlis, kurio balselis gali būti ir lemiamas lipdant naują daugumą. Gėlininkas Oleandras apskaičiavęs, kad jeigu jau lemta apsišikti, tai tebūnie tai nuo eršketo su slyvomis, o ne nuo silkės su pienu. Todėl jis visa savo elegancija eis ten, kur bus gausesnis vaišių stalas. Kitaip tariant – nors Čir vir vir vyturėlis šiuo metu liberalų sąraše, bet tai realybėje nieko nereiškia ir negarantuoja.

Vietoje prologo

Galbūt ne visi atpažins visus čia aprašytus, galbūt ne visi supras, kodėl aš sugrįžau po daugel metų ir ko aš siekiu. Bet jeigu kuo daugiau iš mūsų supras, kad mes gyvename tarsi kažkokiame demagogijos rūke, kur mūsų bendruomenei bando primesti Gyvūlių ūkio taisykles, kad visi mes lygus, bet yra ir lygesnių, tuomet mes būsime vieninga jėga. O dabar eikite ir galvokite ne apie politiką, o apie rinkimus. Užduokite patys sau klausimą, ką aš pats galiu padaryti, kad šie vietos savivaldos rinkimai būtų skaidresni ir nors šiek tiek kvepėtų demokratija. Bet būkite atsargūs su savo mintimis, nes kaip mėgdavo sakyti tikrasis cosa nostra Korleonė – jei nori su kuo nors pasitarti apie savo reikalus, pradžioje pasidomėk, kaip sekasi jam pačiam.