- Galvė - https://www.galve.lt -

Šimo Burbulio žvilgsnis. Kodėl valdžia mane laiko mankurtu?

Pradedu suvokti, kodėl valdžia Lietuvos savivaldybėse dažniausiai būna tokia įžūli ir savimi pasitikinti. Priežastis paprasta – regioninė žiniasklaida dažnu atveju sėdi valdžios kišenėje, kuri savo užsakymais iš mokesčių mokėtojų pinigų formuoja visos vietinės liaudies pasaulėžiūrą. Aš labai viliuosi, kad laikraščio „Galvė“ skaitytojai nepasiilgo valdžios pozuotojų dirbtinai plačiomis šypsenomis, kurie visais įmanomais būdais kuria apie save šventųjų mitą.

Praėjusios savaitės politinės reklamos ir agitacijos mane taip stipriai dvasiškai išsekino, tad sėdžiu sau vienas troboje Paluknio kaime giliai susimąstęs prie masyvaus ąžuolinio stalo ir nebesurenku savo minčių. Dar, atrodytų, taip neseniai šį stalą su savo būsimąja-esančiąja pasislėpę nuo tėviškos vyresnybės radaro naudojome pikantiškiems šėliojimams. O dabar sėdinėju prie jo viena alkūne atsirėmęs, kita ranka rašau štai šį tekstą, nors gal tiksliau – laišką sau pačiam, beveik kaip Markas Aurelijus.

Jokios satyros ar pamfleto šį kartą. Vien groteskas. Iš to irzlumo išsiunčiau net savąją-esančiąją pas uošvienę, kad man netrukdytų. Laikinai primiršęs, kad tiksintis laikas pirmyn neišgarins iš manęs tos amžinosios traukos manajai. Net samanės maktelti nekyla ūpas. Savo kolekcinėje bibliotekoje prisiminiau turįs vieną net nūdienai aktualią knygą, kurią ir dabar mielai pavartau.

Mankurto epocha

Čingizas Aitmatovas romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartojo žodį mankurtas, kuris virto terminu, nusakančiu mentalitetą žmogaus, kuris nieko nepajėgia suvokti kaip tik savo šeimininko skleidžiamos uzurpuotos tiesos lozungus. Kai mano žiguliukas neužsikuria, aš einu pėsčiomis vaikščioti po rajoną, kalbinu žmones, klausinėju kaip jiems sekasi, prašau pasidalinti bėdomis. Išgirstu dažną atsakymą: „Kalbėčiau, bet bijau susidorojimo, nes man dar čia dirbti ir gyventi reikės“.

Aure, matau šlavėją moterišku pavidalu vieną miegantį žiemos rytą Vytauto gatvėje. Sakau jai rimtai, bet su juoko tonacija: „Balsuok už mane – inteligentą, iš naujo atgijusį Šimą Burbulį, nes aš esu laisvas bachūras“. Toji, atsirėmusi smailu žandikauliu į šluotą, žvilgteli į mano esybės keistenybę ir per ašarojančias iš nevilties akis suveblena: „Aš esu partinė ir dėl to turiu darbą, todėl mauk, Šimai, kuo toliau nuo manęs neaiškinęs, kad turiu kitą pasirinkimą“. Perbraukiu delnais savo retėjančius plaukus nesureikšminęs rūsčiosios šlavėjos replikos ir oriai žingsniuoju gilyn į miestą.

Politinės orgijos veržiasi į meną

Toje vietoje, kur Vytauto gatvė persilieja su Karaimų gatve, po kaire puse matau besirenovuojančią Trakų menų mokyklą, kuri dar užuolaidomis nepapuošta, bet į plikus langus atiduoda malonų saksofono skambesį.

Nebūčiau keistasis kaišianosis, jeigu nemestelčiau savo žvilgsnio šios mokyklos pusėn. Žiūriu pro langą ir stebiu, kaip valdžios atstovai su bachilais ant kojų tiesiogine to žodžio prasme kelia politines bakchanalijas mokykloje. Tai yra akivaizdus cirko ant drato pavyzdys, kai mokykla dar nėra oficialiai atidaryta po atsinaujinimo, bet politikos veikėjai kaip gyvatės neriasi iš savo odos, kad mums būtų sudaryta melo iliuzija, kokie jie šaunūs. Bliamba, politikai, iš kur pas jus tiek beprotybės galvoje…

Gimdymas, autobusai, biudžetas

Mano bobulka Ursula mėgdavo mūsų vienkiemio vyrus nevaikiškai įbauginti, sakydama, kad jeigu vyras nori bent pamėginti suprasti, koks sunkus dalykas yra gimdymas, reikia jam ruron įkišti skėtį, jį išskleisti ir ištraukti – nuo šių žodžių net dabar man šiurpas perėjo per žarnyną ir išeinamąją angą. Bet ir čia rajono viršūnės pasižymi cinišku originalumu, kai skuba su delegacija pas gimdyves su jomis pozuoti fotografams ir klausti „Kaip laikotės?“. Turbūt ne viena iš mamyčių norėjo atsakyti: „O kaip pati manai, pižone?“.

Propaganda skleidžiama visomis įmanomomis viešinimo priemonėmis. Savivaldybė bando užkrėsti gyventojus džiaugsmu, rašydama, kad yra įsigyti nauji autobusai, bet nei žodžio neparašo apie jų įsigijimo kainą, rengtą viešąjį konkursą – bent jau Šimui Burbuliui tai yra aktualu, nes jis moka pinigus į biudžetą.

Trakų rajono valdžia prieš rinkimus paskelbia, kad biudžetas yra rekordinis, bet nesibodi paaiškinti, kas lėmė tokio biudžeto augimą – gal tai visai ne valdžios nuopelnas, o ES lėšų eilutė papildomai atsirado, o gal dar kas nors. Įtariu, kad kažkas tikrai mus laiko mankurtais ar silpnapročiais.

Paglostyti ar spirti?

Manęs kartais klausia: „Šimai, kodėl tu taip varai ant mūsų valdžios?“. Tuomet man tik lieka akcentuoti: „Vaškuoti valdžios subinę yra kam ir be manęs, o aš esu toks piktas, kad galiu tik savo galingais kerzavykais spirti į valdžios anusą“.

Mes, rajono mankurtai, visai pamiršome, kad dar 2015 m. neigiamai išgarsėjome visoje Lietuvoje, kai dėl šiurkščių pažeidimų ir balsų pirkimų rinkimai į tarybą buvo pripažinti negaliojančiais ir iš mūsų visų pinigų buvo rengiami pakartotiniai rinkimai. Girdėjau, kad po tų įvykių viena kandidatė net į ligoninę buvo išvežta.

Mes, rajono mankurtai, jau pamiršome, kad mūsų kraštą krėtė ir korupcijos skandalas. Viskas yra tvarkoje, kai už korupciją nuteistas asmuo prie Margio ežero savo mamos fazendoje laisvalaikiu šienauja žolę. Kaip vertinti, kai kitas nuteistasis toliau dirba direktoriaus pavaduotoju savivaldybei priklausančioje įmonėje? Matyt, mūsų rajone veikia ne visiems prieinama nuteistųjų integravimo sistema, leidžiant žmogui pasitaisyti dirbant su svarbiais daugiabučių renovavimo projektais. Bet aš neturiu jokių priekaištų tokiam apsukruoliui, net palaikau jo talentą suktis iš padėties, nes pats prie sovietų valdžios buvau teistas už spekuliaciją. Aš turiu priekaištų valdžios viršūnėms, kurios neturi savyje moralinės valios ir realios galios pasikviesti tokį veikėją ant kilimėlio ir jam pasakyti: „Tavo žvaigždžių valanda pasibaigė“.

Mes, mankurtai, tokie išsigandę ir susiskaldę savo bendruomenėse, kad net nesugebame parašyti valdžiai peticiją pamėgindami nors kažkiek ją sugėdinti. Tad Šimas Burbulis dar palyginti yra delikatus ir tai yra gėlytės, bet ne varymas. Ai, visgi, atsidarysiu samanėlės ir suvilgysiu burnelę lašeliu. Svarbiausia – sekmadienį, kovo 17 d., prabusti blaiviam ir su jaudinančia viltimi nueiti į rinkimus.