ROBERTAS ČUTA
Praėjusių metų pabaigoje Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) pristatė tyrimo rezultatus, dėl kurių, vaizdžiai tariant, mūsų Švietimo ir mokslo ministerija turėtų susiiamti už galvos. Penkiolikmečių moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai - akivaizdžiai žemesni ir už pasaulinį vidurkį. Žemesni ir už kaimynų estų, lenkų bei latvių rezultatus.
Pasak „Baltų lankų“ leidyklos vadovo ir naujo vadovėlių komplekto pradinėms klasėms autoriaus Sauliaus Žuko, situaciją galima pavadinti galbūt ne tragiška, bet išties dramatiška. Anot S. Žuko, viską reikia pradėti nuo pradinių klasių.
Keli klausimai S. ŽUKUI: apie dramatiškos statistikos skaičius, tokios dramatiškos statistikos priežastis ir būdus pagerinti bent jau pamokos procesą pradinėse klasėse.
- Ar išties Lietuvos mokyklose - tragiška?
- Tragiška to nepavadinčiau. Gal tik dramatiška. Pagal matematinio raštingumo rezultatus, tyrimo duomenimis, lietuviai atsidūrė 37-oje pozicijoje iš 65 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvių vidurkis - 479 taškai - statistiškai žemesnis už OECD šalių vidurkį, kuris siekia 494 taškus. Čia mus aplenkė estai, lenkai ir latviai.
Pagal skaitymo gebėjimus OECD šalių vidurkis yra 496. Lietuva su 477 taškais atsidūrė 39-oje pozicijoje. Tai – statistiškai reikšmingai žemiau už šalių vidurkį. Lenkai ir estai pakilo gerokai aukščiau – užėmė 10 ir 11 vietas, latviai liko 29-ti.
Pagal gamtamokslinį raštingumą Lietuva atsidūrė 30 pozicijoje, tačiau ir šis rezultatas yra statistiškai reikšmingiau žemesnis už OECD šalių vidurkį. Lietuvos rezultatas – 496, bendras visų šalių vidurkis – 501 taškas. Mus ir čia aplenkė estai.
- Kas lemia tokią prastą statistiką, dėl ko atsiliekame?
- Man skaudžiausia, kad atsiliekame ne vertinant matematikos, gamtos pažinimo, bet skaitymo gebėjimus. Skaitymo gebėjimai yra ypač svarbūs. Tik jie užsienio tyrimuose yra suprantami šiek tiek platesne prasme - tai ne vien skaitymas, bet ir bet kokio teksto supratimas, sugebėjimas jį vertinti, sugebėjimas atpažinti svarbiausią mintį ir taip toliau. Plačiąja prasme skaitymas - tai vaikų sugebėjimas gauti informaciją iš skaitomų dalykų. Kai atliekamas tyrimas apie tai, kaip tai vaikai sugeba atlikti, jis yra skaidomas į dvi dalis. Yra vadinamieji aukštesnieji gebėjimai ir žemesnieji gebėjimai.
- Paaiškinkite populiariau.
- Lietuvos vaikai labai neblogai atrodo pagal minimalų lygį. Mūsų vaikai minimalų lygį pasiekia per 90 proc. Ta prasme Lietuva užsieniui irgi yra įdomi - kaip mes „ištraukiame“ tuos vaikus, pakeliame juos iki tam tikros kartelės. Žodžiu, apatinė riba yra stabili. Bet yra liūdna, kad aukštesniųjų gebėjimų mūsų vaikai, galima sakyti, nugęsta.
- Tai kas tie aukštesnieji sugebėjimai?
- Aukštesnieji skaitymo gebėjimai plačiąja prasme - tai žinių integracija arba sugebėjimas jungti žinias, žinių interpretacija, ir jų vertinimas. Mums trūksta gabesnių vaikų, bet mes tų vaikų neugdome. Gabių vaikų radimosi procentas yra panašus visame pasaulyje, bet liūdna tendencija pas mus yra ta, kad jei kokie darželinukai ar pradinukai rodo kokį nors aktyvumą ir kūrybiškumą - paskui tie geri pradai silpsta ar pamažu nunyksta. Pavyzdžiui, pirmoje klasėje atėjus į mokyklą keletas vaikų klasėje moka skaityti, kiti nemoka. Dažniausiai mokytoja daugiau dirba su nemokančiais skaityti ir tarsi laukia, kol šie pasivys labiau pažengusius. O ką išmoksta pirmoje klasėje labiau pažengę? Gimtosios kalbos pamokų daugiausia pirmoje klasėje, bet pažengusiems jos tokios nuobodžios. Kai mano dukra prieš kelerius metus buvo pradinukė, mokėjusi šiek tiek skaityti, ją mokytoja priskyrė prie skaitančiųjų. O šiems buvo duodami palyginti sudėtingi tekstai, kuriuos reikėdavo išmokti skaityti. Viskas baigdavosi prakaitu ir ašaromis. Žodžiu, geresnio atpratinimo nuo skaitymo tiesiog nesugalvosi, nes toks skaitymas pasidaro kančia. O skaitymas turėtų būti malonumas.
Aišku, talentingi mokytojai randa būdų, kaip susitvarkyti, bet tai tikrai ne mūsų pradinės mokyklos kasdienybė, labiau išimtys. Trumpai kalbant, ši sritis mūsų mokykloje yra apleista.
- Ką daryti?
- Tyrimų skaičiai tiesiog signalizuoja mūsų pradinės mokyklos būklę. Bet kai pagalvojame, kad pradinėje mokykloje yra dedami viso gyvenimo pagrindai, situacija išties atrodo dramatiška. Gabūs vaikai praranda iniciatyvą, jie nenori eiti į mokyklą, dar po metų kitų jie jau vadinami „neklaužadomis“, jiems iš tiesų nebeįdomu mokytis. O ką daro mokytojai – su retomis išimtimis ima vis garsiau ant jų rėkti. Kalbu apie tai, kad reikia kažkokio proveržio, pirmiausia - pradiniame ugdyme.
- Kaip tą proveržį būtų galima padaryti?
Pirmiausia pripažinkim faktą, kad jeigu vaikai triukšmauja, nesiklauso, mataruoja kojomis – tai ženklai, kad jiems neįdomu pamokoje. Ir tuomet rėk nerėkęs. Kitas klausimas, kaip padaryti, kad tai, ko mokoma, tai, apie ką šnekama pradinėse klasėse, mokiniams būtų įdomu. O kas jiems įdomu? Pirmiausia tai, kas liečia juos pačius. Jei kalbi apie mokinį - jis tikrai klausys. Arba kalbi apie tai, kas jį jaudina, kas jam rūpi, kai kalbi apie jo problemas. Net ir dabar galiojančioje programoje yra tokia nuostata – „pažvelkime į pasaulį vaiko akimis“. Bet nepasakyčiau, kad tai iki šiol pavyksta. Jei mes tariam, kad mums svarbu tai, kaip vaikas žvelgia į pasaulį, mums turi būti svarbu išgirsti patį vaiką, atsižvelgti ir į jo norus. Galų gale reikia kai kuriais atvejais leisti pasirinkti jiems patiems. Pavyzdžiui, vienos Vilniaus mokyklos penktokus vežė į Kauną. Buvo galvojama aplankyti muziejų. Vaikai siūlė: „mokytoja, eikim į Karo muziejų“. Mokytoja atsakė: „ne, eisim į Čiurlionio muziejų“. Aišku, Čiurlionio muziejuje penktokai bėgiojo, nesiklausė gido, triukšmavo,. Jiems buvo neįdomu. Na, ne jiems dar Čiurlionį žiūrėt arba tokiam žiūrėjimui reikėtų labai pasiruošti. O jeigu būtų pasirinktas už 50 metrų esančio Karo muziejus ir dar su geru gidu - tai jie akis išplėtę, ausis ištempę klausytųsi ir apie riterius, apie princeses, ir apie ginklus, gyvenimo būdą praeityje ir taip toliau. Taigi klausimas: kodėl mokytoja neatsižvelgė į vaikų norą, o norėjo būtinai aplankyti Čiurlionio muziejų, o vėliau tėvams skundėsi, kokie neišauklėti jūsų vaikais, kaip jie nesiklauso, kokie jie negeri. Tai dalykai, kuriems suvaldyti nereikia didelių pastangų. Jeigu vaikai patys pasirenka ką nors, patys nusprendžia, jie tokių dalykų labiau laikosi. Kad ir kokius sprendimus klasėje reikėtų daryti, visuomet verta atsiklausti, gal ir balsavimo būdu nuspręsti, bet neapsiriboti tradiciniu modeliu – mokytoja liepia ką nors daryti arba ko nors nedaryti. Į klasėje bendrai priimtus sprendimus vaikai žiūri daug rimčiau. Jei netikite, pasiklauskite mokytojų, kurie neturi klasės valdymo problemų.
Kviesdami pažvelgti į pasaulį vaiko akimis, mes turime pripažinti į vaikų norus, suprasti jų poreikius, atsižvelgti netgi į jų savijautą. Tarkime, mokytoja mato, kad vakai jau pavargo, nebekoncentruoja dėmesio, ji, nelaukdama jokių skambučių, keičia veiklos pobūdį – nuo skaičiavimo pereina prie piešimo, nuo piešimo prie skaitymo, nuo pastarojo prie rašymo ar muzikos. Skambučiai išnyksta, veiklos kaitaliojamos, dirbama susėdus ratu (pradinukai ypač mėgsta ant žemės – patieskime klasės viduryje kilimą...) arba pasiskirsčius į grupeles ir t.t. Tai naujos ugdymo metodikos, beje, ir Lietuvoje sėkmingai naudojamos.
- Sakėte, kad rašote naują vadovėlį.
Prie naujų metodikų diegimo Lietuvoje tenka ir man pačiam ir mūsų „Baltų lankų“ leidyklai prisidėti. Šiuo metu kuriame nauja ugdymo metodika paremtą vadovėlių komplektą pradinėms klasėms. Jis vadinasi „Vaivorykštė“, nes čia jungiamos, integruojamos visos disciplinos, kurios tampa vaivorykštės spalvomis. Šis vadovėlių komplektas remiasi principu, kad kiekvienas mėnuo turi savo bendresnę temą, kuri skyla į savaičių temas. Pavyzdžiui, jei tema yra vėjas, tai apie jį, jo naudą ir pavojus kalbama per pasaulio pažinimo pamokas, apie jį skaitome, jis piešiamas, klausomės, kokius garsus jis sukelia ir t.t. Jau minėjau, kad pamokas galėtų keisti aiškių ribų neturinčios veiklos, bet kai visos disciplinos aptaria tą patį dalyką, perėjimai nuo vienos veiklos prie kitos nėra skausmingi, tai galima daryti beveik nepastebimai. Gal kyla klausimas, ar taip galima daryti mūsų pradinėje mokykloje. Atsakau – galima, šiandien Švietimo ir mokslo ministerija leidžia taikyti įvairius ugdymo metodus. Jau nekalbant apie tai, kad tokio ugdymo proceso metu vaikai nepraranda ūpo mokytis, klasėje iš viso tvyro kūrybiškesnė, laisvesnė aplinka, vaikai nori eiti į mokyklą.
- Tai gal verta apie tai detaliau pasišnekėti?
Jei šios mintys yra įdomios Trakų krašto mokyklų pedagogams, mokyklų vadovams ir tėvams, pabrėžiu, tėvams, nes kalbame apie jų vaikus, galėtume kur nors Trakuose susitikti ir plačiau apie tai pasišnekėti. Tad parašykite ar paskambinkite į laikraščio redakciją ir susitikime.
Nuotraukoje: „Baltų lankų“ leidyklos direktorius Saulius Žukas. („Ciklopas“nuotr.)ROBERTAS ČUTA
Praėjusių metų pabaigoje Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) pristatė tyrimo rezultatus, dėl kurių, vaizdžiai tariant, mūsų Švietimo ir mokslo ministerija turėtų susiiamti už galvos. Penkiolikmečių moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai - akivaizdžiai žemesni ir už pasaulinį vidurkį. Žemesni ir už kaimynų estų, lenkų bei latvių rezultatus.
Pasak „Baltų lankų“ leidyklos vadovo ir naujo vadovėlių komplekto pradinėms klasėms autoriaus Sauliaus Žuko, situaciją galima pavadinti galbūt ne tragiška, bet išties dramatiška. Anot S. Žuko, viską reikia pradėti nuo pradinių klasių.
Keli klausimai S. ŽUKUI: apie dramatiškos statistikos skaičius, tokios dramatiškos statistikos priežastis ir būdus pagerinti bent jau pamokos procesą pradinėse klasėse.
- Ar išties Lietuvos mokyklose - tragiška?
- Tragiška to nepavadinčiau. Gal tik dramatiška. Pagal matematinio raštingumo rezultatus, tyrimo duomenimis, lietuviai atsidūrė 37-oje pozicijoje iš 65 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvių vidurkis - 479 taškai - statistiškai žemesnis už OECD šalių vidurkį, kuris siekia 494 taškus. Čia mus aplenkė estai, lenkai ir latviai.
Pagal skaitymo gebėjimus OECD šalių vidurkis yra 496. Lietuva su 477 taškais atsidūrė 39-oje pozicijoje. Tai – statistiškai reikšmingai žemiau už šalių vidurkį. Lenkai ir estai pakilo gerokai aukščiau – užėmė 10 ir 11 vietas, latviai liko 29-ti.
Pagal gamtamokslinį raštingumą Lietuva atsidūrė 30 pozicijoje, tačiau ir šis rezultatas yra statistiškai reikšmingiau žemesnis už OECD šalių vidurkį. Lietuvos rezultatas – 496, bendras visų šalių vidurkis – 501 taškas. Mus ir čia aplenkė estai.
- Kas lemia tokią prastą statistiką, dėl ko atsiliekame?
- Man skaudžiausia, kad atsiliekame ne vertinant matematikos, gamtos pažinimo, bet skaitymo gebėjimus. Skaitymo gebėjimai yra ypač svarbūs. Tik jie užsienio tyrimuose yra suprantami šiek tiek platesne prasme - tai ne vien skaitymas, bet ir bet kokio teksto supratimas, sugebėjimas jį vertinti, sugebėjimas atpažinti svarbiausią mintį ir taip toliau. Plačiąja prasme skaitymas - tai vaikų sugebėjimas gauti informaciją iš skaitomų dalykų. Kai atliekamas tyrimas apie tai, kaip tai vaikai sugeba atlikti, jis yra skaidomas į dvi dalis. Yra vadinamieji aukštesnieji gebėjimai ir žemesnieji gebėjimai.
- Paaiškinkite populiariau.
- Lietuvos vaikai labai neblogai atrodo pagal minimalų lygį. Mūsų vaikai minimalų lygį pasiekia per 90 proc. Ta prasme Lietuva užsieniui irgi yra įdomi - kaip mes „ištraukiame“ tuos vaikus, pakeliame juos iki tam tikros kartelės. Žodžiu, apatinė riba yra stabili. Bet yra liūdna, kad aukštesniųjų gebėjimų mūsų vaikai, galima sakyti, nugęsta.
- Tai kas tie aukštesnieji sugebėjimai?
- Aukštesnieji skaitymo gebėjimai plačiąja prasme - tai žinių integracija arba sugebėjimas jungti žinias, žinių interpretacija, ir jų vertinimas. Mums trūksta gabesnių vaikų, bet mes tų vaikų neugdome. Gabių vaikų radimosi procentas yra panašus visame pasaulyje, bet liūdna tendencija pas mus yra ta, kad jei kokie darželinukai ar pradinukai rodo kokį nors aktyvumą ir kūrybiškumą - paskui tie geri pradai silpsta ar pamažu nunyksta. Pavyzdžiui, pirmoje klasėje atėjus į mokyklą keletas vaikų klasėje moka skaityti, kiti nemoka. Dažniausiai mokytoja daugiau dirba su nemokančiais skaityti ir tarsi laukia, kol šie pasivys labiau pažengusius. O ką išmoksta pirmoje klasėje labiau pažengę? Gimtosios kalbos pamokų daugiausia pirmoje klasėje, bet pažengusiems jos tokios nuobodžios. Kai mano dukra prieš kelerius metus buvo pradinukė, mokėjusi šiek tiek skaityti, ją mokytoja priskyrė prie skaitančiųjų. O šiems buvo duodami palyginti sudėtingi tekstai, kuriuos reikėdavo išmokti skaityti. Viskas baigdavosi prakaitu ir ašaromis. Žodžiu, geresnio atpratinimo nuo skaitymo tiesiog nesugalvosi, nes toks skaitymas pasidaro kančia. O skaitymas turėtų būti malonumas.
Aišku, talentingi mokytojai randa būdų, kaip susitvarkyti, bet tai tikrai ne mūsų pradinės mokyklos kasdienybė, labiau išimtys. Trumpai kalbant, ši sritis mūsų mokykloje yra apleista.
- Ką daryti?
- Tyrimų skaičiai tiesiog signalizuoja mūsų pradinės mokyklos būklę. Bet kai pagalvojame, kad pradinėje mokykloje yra dedami viso gyvenimo pagrindai, situacija išties atrodo dramatiška. Gabūs vaikai praranda iniciatyvą, jie nenori eiti į mokyklą, dar po metų kitų jie jau vadinami „neklaužadomis“, jiems iš tiesų nebeįdomu mokytis. O ką daro mokytojai – su retomis išimtimis ima vis garsiau ant jų rėkti. Kalbu apie tai, kad reikia kažkokio proveržio, pirmiausia - pradiniame ugdyme.
- Kaip tą proveržį būtų galima padaryti?
Pirmiausia pripažinkim faktą, kad jeigu vaikai triukšmauja, nesiklauso, mataruoja kojomis – tai ženklai, kad jiems neįdomu pamokoje. Ir tuomet rėk nerėkęs. Kitas klausimas, kaip padaryti, kad tai, ko mokoma, tai, apie ką šnekama pradinėse klasėse, mokiniams būtų įdomu. O kas jiems įdomu? Pirmiausia tai, kas liečia juos pačius. Jei kalbi apie mokinį - jis tikrai klausys. Arba kalbi apie tai, kas jį jaudina, kas jam rūpi, kai kalbi apie jo problemas. Net ir dabar galiojančioje programoje yra tokia nuostata – „pažvelkime į pasaulį vaiko akimis“. Bet nepasakyčiau, kad tai iki šiol pavyksta. Jei mes tariam, kad mums svarbu tai, kaip vaikas žvelgia į pasaulį, mums turi būti svarbu išgirsti patį vaiką, atsižvelgti ir į jo norus. Galų gale reikia kai kuriais atvejais leisti pasirinkti jiems patiems. Pavyzdžiui, vienos Vilniaus mokyklos penktokus vežė į Kauną. Buvo galvojama aplankyti muziejų. Vaikai siūlė: „mokytoja, eikim į Karo muziejų“. Mokytoja atsakė: „ne, eisim į Čiurlionio muziejų“. Aišku, Čiurlionio muziejuje penktokai bėgiojo, nesiklausė gido, triukšmavo,. Jiems buvo neįdomu. Na, ne jiems dar Čiurlionį žiūrėt arba tokiam žiūrėjimui reikėtų labai pasiruošti. O jeigu būtų pasirinktas už 50 metrų esančio Karo muziejus ir dar su geru gidu - tai jie akis išplėtę, ausis ištempę klausytųsi ir apie riterius, apie princeses, ir apie ginklus, gyvenimo būdą praeityje ir taip toliau. Taigi klausimas: kodėl mokytoja neatsižvelgė į vaikų norą, o norėjo būtinai aplankyti Čiurlionio muziejų, o vėliau tėvams skundėsi, kokie neišauklėti jūsų vaikais, kaip jie nesiklauso, kokie jie negeri. Tai dalykai, kuriems suvaldyti nereikia didelių pastangų. Jeigu vaikai patys pasirenka ką nors, patys nusprendžia, jie tokių dalykų labiau laikosi. Kad ir kokius sprendimus klasėje reikėtų daryti, visuomet verta atsiklausti, gal ir balsavimo būdu nuspręsti, bet neapsiriboti tradiciniu modeliu – mokytoja liepia ką nors daryti arba ko nors nedaryti. Į klasėje bendrai priimtus sprendimus vaikai žiūri daug rimčiau. Jei netikite, pasiklauskite mokytojų, kurie neturi klasės valdymo problemų.
Kviesdami pažvelgti į pasaulį vaiko akimis, mes turime pripažinti į vaikų norus, suprasti jų poreikius, atsižvelgti netgi į jų savijautą. Tarkime, mokytoja mato, kad vakai jau pavargo, nebekoncentruoja dėmesio, ji, nelaukdama jokių skambučių, keičia veiklos pobūdį – nuo skaičiavimo pereina prie piešimo, nuo piešimo prie skaitymo, nuo pastarojo prie rašymo ar muzikos. Skambučiai išnyksta, veiklos kaitaliojamos, dirbama susėdus ratu (pradinukai ypač mėgsta ant žemės – patieskime klasės viduryje kilimą...) arba pasiskirsčius į grupeles ir t.t. Tai naujos ugdymo metodikos, beje, ir Lietuvoje sėkmingai naudojamos.
- Sakėte, kad rašote naują vadovėlį.
Prie naujų metodikų diegimo Lietuvoje tenka ir man pačiam ir mūsų „Baltų lankų“ leidyklai prisidėti. Šiuo metu kuriame nauja ugdymo metodika paremtą vadovėlių komplektą pradinėms klasėms. Jis vadinasi „Vaivorykštė“, nes čia jungiamos, integruojamos visos disciplinos, kurios tampa vaivorykštės spalvomis. Šis vadovėlių komplektas remiasi principu, kad kiekvienas mėnuo turi savo bendresnę temą, kuri skyla į savaičių temas. Pavyzdžiui, jei tema yra vėjas, tai apie jį, jo naudą ir pavojus kalbama per pasaulio pažinimo pamokas, apie jį skaitome, jis piešiamas, klausomės, kokius garsus jis sukelia ir t.t. Jau minėjau, kad pamokas galėtų keisti aiškių ribų neturinčios veiklos, bet kai visos disciplinos aptaria tą patį dalyką, perėjimai nuo vienos veiklos prie kitos nėra skausmingi, tai galima daryti beveik nepastebimai. Gal kyla klausimas, ar taip galima daryti mūsų pradinėje mokykloje. Atsakau – galima, šiandien Švietimo ir mokslo ministerija leidžia taikyti įvairius ugdymo metodus. Jau nekalbant apie tai, kad tokio ugdymo proceso metu vaikai nepraranda ūpo mokytis, klasėje iš viso tvyro kūrybiškesnė, laisvesnė aplinka, vaikai nori eiti į mokyklą.
- Tai gal verta apie tai detaliau pasišnekėti?
Jei šios mintys yra įdomios Trakų krašto mokyklų pedagogams, mokyklų vadovams ir tėvams, pabrėžiu, tėvams, nes kalbame apie jų vaikus, galėtume kur nors Trakuose susitikti ir plačiau apie tai pasišnekėti. Tad parašykite ar paskambinkite į laikraščio redakciją ir susitikime.
Nuotraukoje: „Baltų lankų“ leidyklos direktorius Saulius Žukas. („Ciklopas“nuotr.)
