Besižavėdamas gražiomis prasidėjusios bobų vasaros auksinėmis spalvomis prie Galvės ežero, praeito šeštadienio pavakare užsukau prie mano pamėgtos Karaimų (Karvinės) saloje esančios Vytauto Didžiojo skulptūros. Ji statyta 1994 m. (graži sukaktis), autorius, jau šviesios atminties, Ipolitas Užkurnis. Ir nustėrau, šalia jos stovėjo paliktas niušiuręs šepetys. Gal tai valiūkiškas berniūkščių poelgis, o gal tai šmaikščių iš viso pasaulio atvykstančių turistų darbas. Išties šis kampelis Trakuose neatrodo itin žaviai: tiltai vedantys į garsiąją pilį nušiurę, supuvę. Atidesni tėvai prie sukiužusių turėklų neleidžia vaikų, kad neįkristų į vandenį, kitur turėklai tarsi ubago sermėga, sulopyti, užkalti. Užsienio ir šiaip įžvalgiems turistams čia yra darbo fotografuoti. Net keletas jų šią skulptūrą fotografavo mano akyse. Jausmas buvo nekoks, kai užsieniečiai tyčiojosi iš mūsų turizmo širdies – Trakų ir iš pačios Lietuvos neūkiškumo, aplaidumo. Sekmadienį vakarop man dėl to paties skambino geras bičiulis, gerbiantis Vytautą Didijį. Šį vaizdelį jis matė ir sekmadienį. Aš atvykęs tą šluotražį, žinoma, numečiau, nes trakiečiams ir pilies darbuotojams tai ne motais – lai visi iš mūsų tyčiojasi. Jau kelinti metai prie šios skulptūros nėra pasodinta gėlių, čia buvę meniškai įleisti mediniai tašeliai – išspardyti. Rūsčiai tarsi suakmenėjęs iš čia į Trakus ir Vilnių žvelgia I. Užkurnio prieš porą dešimtmečių įamžintas – Vytautas Didysis. Už Trakų pilies, šios salos aplinkos tvarkos palaikymą yra atsakingos net penkios visiems gerai žinomos institucijos... O kai kurie trakiečiai šaiposi, greit ši sala taps tualetu po atviru dangumi. P.S. Apie šio mano rašyto teksto grubų pavadinimą skirtą istorinei asmenybei – Vytautui Didžiajam trakiečių tėvonijoje garbiai šiai asmenybei – teatleidžia man istorikai, menininkai, visi tie patriotai, kurie gerbia Vytautą Didįjį. Rašiau taip, kaip buvo, nors kiti sako, Vytautai Didis, imk šluotą ir vyk lauk visus veltėdžius, vagišius, ne tik iš Trakų, bet ir iš viso mūsų mylimo krašto. V. Trakėnas