Trumpai šnektelėję su Virgilijumi Giedriu sutarėme, kad kitą kartą susitiksime su jo gražia šeima: žmona Daiva ir penkiais šauniais jų vaikais. Virgilijus jau šešiolika metų dirba UAB „Trakų vandenys“ Rūdiškių skyriuje ir vienuolika metų - šio skyriaus viršininku. Jo žmona Daiva sėkmingai darbuojasi Trakuose, Registrų centre.
Vyriausios dukros Aistė ir Dovilė - dvynukės. Baigusios Onuškio vidurinę mokyklą, studijuoja kolegijose – Aistė kosmetologiją, Dovilė – kultūros vadybą. Sūnus Martynas po vidurinės irgi pasirinko mokslus kolegijoje – studijuoja inžineriją. Tėvams neleidžia nuobodžiauti dešimtokė Kristina ir septintokas Dominykas. Šeima gyvena Onuškyje.
Virgilijus ir Daiva susitiko jau baigę Kauno žemės ūkio akademiją: Daiva – ekonomiką, Virgilijus – elektrofikacijos mokslus. Ir abu gavo paskyrimus į Trakų rajoną. Virgilijui tai buvo grįžimas į tėviškę- jis onuškietis. Akademijoje studijavo su Onuškio kolūkio stipendija, todėl baigęs mokslus turėjo grįžti dirbti kolūkyje. O Daivos gimtinė – Kazlų Rūda, baigusi akademiją pradėjo dirbti Grendavėje („Gimtosios žemės“ kolūkyje) ekonomiste. Štai taip – penkerius metus studijavo akademijoje ir nebuvo pažįstami. „Prasilenkėme, nes Virgilijus baigė studijas vėliau. Jis prieš mokslus atitarnavo sovietinėje armijoje“, - sakė Daiva. „Dėkinga likimui, kad mus suvedė“.
Birželio 1-osios – Tėvo dienos išvakarėse šios gražios šeimos puikų tėvą Virgilijų Giedrių ir pakalbinome. Prieš tai tik gerais žodžiais apie jį, savo UAB-o „Trakų vandenys“ darbuotoją, pasakojo direktoriaus pavaduotojas Zenonas Matonis. O Rūdiškių seniūnas trumpai ir aiškiai Virgilijų apibūdino: „Negeria, nerūko, pas svetimas moteris nevaikšto, na ir šiaip geras vyras, puikus darbuotojas“.
Virgilijau, ar sunku buvo pasirinkti specialybę? Ar ja patenktintas?
Jaunystėje labai norėjau taisyti televizorius. Norėjau studijuoti elektroniką. Deja, dėl sveikatos (šiek tiek pavedė akys) negalėjau stoti mokytis šios specialybės. Nelabai nutolusi elektrifikacija, todėl ją ir baigiau profesinėje mokykloje, o po armijos ir akademijoje. Esu patenkintas.
Ar laimingas turėdamas tokią didelę šeimą?
Labai smagu, kai pilni namai juoko, erzelio, šmaikštumo. Kol maži buvo, nebuvo kada nuobodžiauti. Dabar, kai jau suaugo, laukiame atvažiuojant studentus, o namuose dar sukinėjasi moksleiviai Kristina ir Dominykas. Esu tikrai laimingas, nes aš esu vienturtis ir žinau, kad tikrai liūdnoka vienam.
Su kokiais sunkumais susiduria daugiavaikės šeimos?
Tikrai daugeliui gana sunku užauginti pulkelį vaikų. Valstybė iki šiol neskatina daugiau auginti. Manau, kad daugiavaikės šeimos skriaudžiamos. Gerai, kad mes abu su žmona visą laiką turime darbus, neužpuola ligos. Prisiduriame iš daržo. Anksčiau kažkiek ūkininkavome.
Minėjote, kad darbas žemės ūkyje neatsiperka. Kaip jūs manote, ar galima parduoti žemę užsieniečiams?
Mes turime savo žemės 4 ha. Daugiausia – pieva. Tad tokiam mažam sklype ir neatsiperka darbas. Mes auginome ir kiaules, ir melžiamų karvių turėjome. Dabar tik sau daržovių užsiauginame. O dėl žemės pardavimo mano nuomonė tokia – kas nenorės žemės parduoti ir neparduos, juk prievarta niekas nevers. O kas norės parduoti, atras būdų kaip ją parduoti.
Jūs už litą ar už eurą?
Aš už eurą. Manau, kad Lietuvai bus daugiau perspektyvų.
Kokią matote Onuškio miestelio ateitį? Ką žmonės dirba? Iš ko pragyvena?
Miestelyje lieka gyventi vyresnio amžiaus žmonės, anūkai čia nebenori gyventi. Daugelis gyventojų jau parduoda savo namus didmiesčių žmonėms poilsiauti. Miestelyje niekas nebesistato. Tačiau pragyventi visada yra galimybė. Tik reikia netingėti, gerai pagalvoti, pasistengti imtis kokio nors verslo. Nemažai gyventojų važinėja dirbti į įvairias darbo vietas. Mes irgi brandiname vieną kitą mintį.
Ar Jūsų šeima patenkinta dabartiniu gyvenimu Lietuvoje? Ar jaunimas nežada kelti sparnų – emigruoti?
Kažin ar žmogui visada viskas būna gerai. Paburnojame ir mes, kad gyvenimas galėtų būti turtingesnis, kad galėtum būti ramus, užtikrintas dėl ateities. Vyresnieji vaikai apie užsienius jau kalbėjo, tačiau mes, tėvai, patariame pirma čia baigti mokslus, įsigyti specialybes, labiau subręsti.
Kokie užsiėmimai užpildo laiką po darbo?
Nemeškerioju, nemedžioju. Namuose visada atsiranda ką veikti. Tai lysves sukasti, tai sode žolę nupjauti, ką nors pataisyti, sukalti. Savaitgaliais visa šeima mėgstame kur nors išvažiuoti: pas gimines, pažįstamus, į gamtą. Kai visi sutariam, viską gražiai ir suderinam.
Vaikus mėginau paprovokuoti, koks jų tėvas – teisingas ar piktas, ausis nusukdavo ar diržo duodavo. Jie tik kvatojo ir visi choru teigė, kad tokio daikto nežino. O paskui irgi vienas per kitą paporino, kad ir nebuvo už ką bausti, nes jie visi buvę ir esą l-a-b-a-i geri. Daiva ir Virgilijus šypsojosi.
O galiausiai sužinojau, kad už poros savaičių Virgilijaus jubiliejus. Sveikiname!
Joana Katinienė
Trumpai šnektelėję su Virgilijumi Giedriu sutarėme, kad kitą kartą susitiksime su jo gražia šeima: žmona Daiva ir penkiais šauniais jų vaikais. Virgilijus jau šešiolika metų dirba UAB „Trakų vandenys“ Rūdiškių skyriuje ir vienuolika metų - šio skyriaus viršininku. Jo žmona Daiva sėkmingai darbuojasi Trakuose, Registrų centre.
Vyriausios dukros Aistė ir Dovilė - dvynukės. Baigusios Onuškio vidurinę mokyklą, studijuoja kolegijose – Aistė kosmetologiją, Dovilė – kultūros vadybą. Sūnus Martynas po vidurinės irgi pasirinko mokslus kolegijoje – studijuoja inžineriją. Tėvams neleidžia nuobodžiauti dešimtokė Kristina ir septintokas Dominykas. Šeima gyvena Onuškyje.
Virgilijus ir Daiva susitiko jau baigę Kauno žemės ūkio akademiją: Daiva – ekonomiką, Virgilijus – elektrofikacijos mokslus. Ir abu gavo paskyrimus į Trakų rajoną. Virgilijui tai buvo grįžimas į tėviškę- jis onuškietis. Akademijoje studijavo su Onuškio kolūkio stipendija, todėl baigęs mokslus turėjo grįžti dirbti kolūkyje. O Daivos gimtinė – Kazlų Rūda, baigusi akademiją pradėjo dirbti Grendavėje („Gimtosios žemės“ kolūkyje) ekonomiste. Štai taip – penkerius metus studijavo akademijoje ir nebuvo pažįstami. „Prasilenkėme, nes Virgilijus baigė studijas vėliau. Jis prieš mokslus atitarnavo sovietinėje armijoje“, - sakė Daiva. „Dėkinga likimui, kad mus suvedė“.
Birželio 1-osios – Tėvo dienos išvakarėse šios gražios šeimos puikų tėvą Virgilijų Giedrių ir pakalbinome. Prieš tai tik gerais žodžiais apie jį, savo UAB-o „Trakų vandenys“ darbuotoją, pasakojo direktoriaus pavaduotojas Zenonas Matonis. O Rūdiškių seniūnas trumpai ir aiškiai Virgilijų apibūdino: „Negeria, nerūko, pas svetimas moteris nevaikšto, na ir šiaip geras vyras, puikus darbuotojas“.
Virgilijau, ar sunku buvo pasirinkti specialybę? Ar ja patenktintas?
Jaunystėje labai norėjau taisyti televizorius. Norėjau studijuoti elektroniką. Deja, dėl sveikatos (šiek tiek pavedė akys) negalėjau stoti mokytis šios specialybės. Nelabai nutolusi elektrifikacija, todėl ją ir baigiau profesinėje mokykloje, o po armijos ir akademijoje. Esu patenkintas.
Ar laimingas turėdamas tokią didelę šeimą?
Labai smagu, kai pilni namai juoko, erzelio, šmaikštumo. Kol maži buvo, nebuvo kada nuobodžiauti. Dabar, kai jau suaugo, laukiame atvažiuojant studentus, o namuose dar sukinėjasi moksleiviai Kristina ir Dominykas. Esu tikrai laimingas, nes aš esu vienturtis ir žinau, kad tikrai liūdnoka vienam.
Su kokiais sunkumais susiduria daugiavaikės šeimos?
Tikrai daugeliui gana sunku užauginti pulkelį vaikų. Valstybė iki šiol neskatina daugiau auginti. Manau, kad daugiavaikės šeimos skriaudžiamos. Gerai, kad mes abu su žmona visą laiką turime darbus, neužpuola ligos. Prisiduriame iš daržo. Anksčiau kažkiek ūkininkavome.
Minėjote, kad darbas žemės ūkyje neatsiperka. Kaip jūs manote, ar galima parduoti žemę užsieniečiams?
Mes turime savo žemės 4 ha. Daugiausia – pieva. Tad tokiam mažam sklype ir neatsiperka darbas. Mes auginome ir kiaules, ir melžiamų karvių turėjome. Dabar tik sau daržovių užsiauginame. O dėl žemės pardavimo mano nuomonė tokia – kas nenorės žemės parduoti ir neparduos, juk prievarta niekas nevers. O kas norės parduoti, atras būdų kaip ją parduoti.
Jūs už litą ar už eurą?
Aš už eurą. Manau, kad Lietuvai bus daugiau perspektyvų.
Kokią matote Onuškio miestelio ateitį? Ką žmonės dirba? Iš ko pragyvena?
Miestelyje lieka gyventi vyresnio amžiaus žmonės, anūkai čia nebenori gyventi. Daugelis gyventojų jau parduoda savo namus didmiesčių žmonėms poilsiauti. Miestelyje niekas nebesistato. Tačiau pragyventi visada yra galimybė. Tik reikia netingėti, gerai pagalvoti, pasistengti imtis kokio nors verslo. Nemažai gyventojų važinėja dirbti į įvairias darbo vietas. Mes irgi brandiname vieną kitą mintį.
Ar Jūsų šeima patenkinta dabartiniu gyvenimu Lietuvoje? Ar jaunimas nežada kelti sparnų – emigruoti?
Kažin ar žmogui visada viskas būna gerai. Paburnojame ir mes, kad gyvenimas galėtų būti turtingesnis, kad galėtum būti ramus, užtikrintas dėl ateities. Vyresnieji vaikai apie užsienius jau kalbėjo, tačiau mes, tėvai, patariame pirma čia baigti mokslus, įsigyti specialybes, labiau subręsti.
Kokie užsiėmimai užpildo laiką po darbo?
Nemeškerioju, nemedžioju. Namuose visada atsiranda ką veikti. Tai lysves sukasti, tai sode žolę nupjauti, ką nors pataisyti, sukalti. Savaitgaliais visa šeima mėgstame kur nors išvažiuoti: pas gimines, pažįstamus, į gamtą. Kai visi sutariam, viską gražiai ir suderinam.
Vaikus mėginau paprovokuoti, koks jų tėvas – teisingas ar piktas, ausis nusukdavo ar diržo duodavo. Jie tik kvatojo ir visi choru teigė, kad tokio daikto nežino. O paskui irgi vienas per kitą paporino, kad ir nebuvo už ką bausti, nes jie visi buvę ir esą l-a-b-a-i geri. Daiva ir Virgilijus šypsojosi.
O galiausiai sužinojau, kad už poros savaičių Virgilijaus jubiliejus. Sveikiname!
Joana Katinienė
