Jis bendrauja kalba, pirmiausia savo gimtąja, laikosi savo tautos papročių, turi įsipareigojimų savo valstybei. Sveikata  ir saviugda, aukštesniosiomis vertybėmis besirūpinantis žmogus sėkmingai  bendrauja su aplinka ir taip kuria asmeninę, savo artimųjų, savo tautiečių bei bendrapiliečių gerovę, tiek materialinę, tiek dvasinę“, — šios „Bočių“ bendrijos pirmininko dr. Zigmundo Ramanausko išsakytos mintys tapo lapkričio 19 d. Trakų kultūros rūmuose vykusios tautinių bendrijų popietės „Mano gimtinė“ leitmotyvu.

Tądien, Trakų rajono kultūros rūmų pastogėje susibūrė Trakų krašte gyvenančių  karaimų, rusų, lenkų ir lietuvių bendrijos. Popietės metu skambėjusios dainos, eilės ir pasakojimai, betarpiškas įvairių tautų atstovų bendravimas padėjo trakiečiams geriau pažinti vienas kitą ir  dar kartą pabrėžė mūsų krašto išskirtinumą, kur nepaisant tautinių skirtumų, svarbiausia vertybė – žmogus.

Pradėjo dzūkai

Popietės dalyvius kultūros rūmų foje  pasitiko ištikimybę ir meilę Trakams liudijanti —trakietės gydytojos Tatjanos Makaršinos ir daugeliui pažįstamo Vytauto Žemaičio — fotografijų paroda. O salėje laukė spalvingos programos puokštė. Tautinių bendrijų atstovai pasakojo  apie savo gimtinę, dainavo, deklamavo gimtąja kalba, šoko tautinius šokius.

Popietę pradėjo dzūkai. Poetės Teresės Balkutės dzūkiškai skaitomos eilės apie dzūkus puikiai atskleidė linksmą ir nuoširdų jų charakterį. Dzūkiško nuoširdumo nuotaiką palaikė ir skardžiabalsis „Radastos“ kolektyvas, sudainavęs dzūkiškai.

Jaudinančiai skambėjo trijų brolių-ąžuolų, Trakuose garsių muzikantų ir dainininkų Henriko, Prano ir Juozo Rudalevičių atliekama savos kūrybos daina „Mano tėviškė“.

Dainavo visi kartu

Lenkų bendruomenės ansamblis „Tročanie“(vad. Božena Beliak) džiugino puikiais tautiniais rūbais, susiklausymu ir žvaliai, nuotaikingai atliekama lenkų daina.  O ilgametė kolektyvo narė Zita Lučkovskaja padeklmavo savo kūrybos eiles „ ... dla mnie ta ojczyzna zawsze droga sercu jest“.

Savo gimtinę, Suvalkioją pristatė sutuoktiniai Vidolija ir Zigmundas Ramanauskai. Zigmundas vaizdžiai apibūdino savitą suvalkiečių charakterį, iškeldamas jų darbštumą, kūrybiškumą, minėjo tam kraštui ir visai Lietuvai nusipelniusius žmones Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį bei poetę Salomėją Nėrį. Vidolija nuotaikingai padeklamavo sakmę apie to krašto mylimiausią paukštį – gandrą. Vadovaujant vyrų kvartetui „Bočiai“ (vad. Henrikas Rudalevičius), popietės dalyviai kartu sudainavo žinomą J.Bašinsko dainą (žodžiai K.Kubilinsko) „Iš Suvalkijos lygumų“.

Nuoširdžiai savo programėlę atliko neseniai susikūręs, bet jau  gana skaitlingas rusų folklorinis ansamblis „Zabava“ (vad. Nataša Šumskienė). O jų poetė Galina Žečienė eilėmis šilčiausius žodžius išsakė gimtinei.

Santūriu plastišku šokiu, egzotiškais rūbais bei per amžius išsaugota gimtąja  kalba skaitytomis eilėmis (su vertimu į lietuvių kalbą) susirinkusius džiugino susikaupęs karaimų folklorinis ansamblis „Birlik“ (vad. Ana Maleckaitė).

Prisiminė Maironį

Žemaitis Valerijonas Dzenduletas pasakojo apie savo gimtąjį kraštą — Žemaitiją. Žemaičio pasakojimą iliustravo vyrų kvartetas, sudainavęs žemaitiškai  „Pempel, pempel, kuodotoj“.

Apie savo gimtinę —Vidurio Lietuvą, kalbėjęs šių eilučių autorius,  plėtojo mintį apie aplinkos žmonių ir gimtosios vietovės vaidmenį formuojant asmenį. Prisiminė ir citavo žemietį poetą Maironį, parodė vaizdais bręstantį žmogų savo artimųjų, šeimos narių, mokslo ir darbo draugų apsuptyje. Jo manymu, asmens ir aplinkos, pirmiausia su gimtąja gamta ryšį gerai iliustruoja liaudies daina „Šią naktį per naktį gaideliai giedojo“, kuri įsijautus ir buvo sudainuota čia pat naujai susibūrusio vyrų kvarteto.

Rytų Aukštaitija, jos žmonių ramus charakteris, liaudies išmintis skleidėsi Bronės Petronienės pasakojime. Jai talkino vėlgi „Radasta“ (vedama skardžiabalsio Prano Marčinsko) sudainavusi to krašto dainų.

Kartu šviesiau

Trakų įvairiataučius gyventojus dar labiau suartinusį renginį organizavo Trakų „Bočiai“, Trakų-Rheinės partnerystės komitetas ir Trakų rajono kultūros rūmai. Nuotaikingą popietę vainikavo vaišės. Dalyviai  ir žiūrovai buvo pakviesti prie gausiai tautiniais valgiais apkrauto ilgo stalo, kur jų laukė grikiniai ir bulviniai pateikalai, įvairiausi saldymynai.

Belieka pasidžiaugti, jog nuo seno susitinkančius žmones, kartais tik gatvėje ar oficialiose  situacijose, tokia popietė dar daugiau suartino. O artimų, kad ir skirtingų tautybių, kitų papročių ir skirtingomis gimtosiomis kalbomis kalbančių, tačiau geriau pažintų ir mielų žmonių aplinkoje šviesiau sekasi mąstyti, spėriau darbuotis, linksmiau žingsniuoti kasdieniniais keliais, drąsiau gyventi.

Vytautas Januškevičius{jcomments on}