Pakalninkų bendruomenė buvo įkurta 2012 m. Verknės aukštupio kraštovaizdžio draustinis, įkurtas išsaugoti ir eksponuoti Verknės upės aukštupį su Gilandžio, Gilušio, Pakalnio ir Solio ežerais. Vaizdingame slėnyje, ežero pakrantėje iš visų pusių galite pamatyti Pakalninkų (Pakalnių) kaimą, kurio bendruomenės pirmininku buvo išrinktas Audrius Penkauskas ir yra iki šiol.
Kaimo ir kaimo žmonių istorijos
Kaimas yra išgyvenęs įvairius laikotarpius, patyręs ir nepriklausomos Lietuvos, ir karo bei pokario, sovietinės Lietuvos ir dabartinės Lietuvos audringus laikotarpius. Visko būta – ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir nepritekliaus ir skalsesnio gyvenimo. Tačiau visada kaime gyveno darbštūs, nuoširdūs, linksmi ir vienas kitam padedantys, iškentę visokias negandas, žmonės. Kaimas yra įdomus tuo, kad dauguma jo buvusių (ir dar esamų) gyventojų – giminės. Barkauskai, Razmislevičiai, Kuralavičiai, Kairai gyveno ne vienoje kaimo troboje. Seneliai, tėvai atrėždavo žemės „šniūrą“ vaikams, broliai – kitiems broliams ir seserims, ar net tolimesniems giminaičiams. Dabar net ir sunku atrinkti, kas ir su kuo giminiavosi. Anot pačių gyventojų, „mes čia visi iš vieno katilo“. Dabar 11 – oje kaimo trobų gyvena vietiniai žmonės, o 4 – iose naujieji gyventojai iš Vilniaus bei Kauno. Senajam kaimui „traukiantis“, nykstant įprastam gyvenimo būdui, papročiams, tradicijoms, suskubta rinkti tai, kas dar liko – senųjų kaimo gyventojų nuotraukos ir jų pačių atsiminimai apie savo šeimas, gimines, kitus kaimo gyventojus. Todėl bendruomenė kviečia pažinti kaimo istoriją, „gyvą“ jos gyventojų atmintyje. Pasakojimai pateikti taip, kaip buvo pasakota, su menkais kalbos ir sakinių struktūros pataisymais, kaimo internetinėje svetainėje.
Turi kuo išsiskirti
Šiandien Pakalninkų kaimas yra išskirtinis urbanistiniu požiūriu. Čia išlikęs tradicinis apstatymo pobūdis, erdvinė kompozicija, etnografinė architektūra. Dalis kaimo gyventojų išlaikę senas tradicijas ir gyvenimo būdą. Niekas neatmena kada kaimas įsikūrė, bet kaimo senoliai mena šalimais buvusius Grinkavos ir Tolkiškių malūnus, sovietmečiu išartas, šiandieną apleistas kapinaites. Čia gyvenantys žmonės buvo nagingi, draugiški ir paslaugūs. Vertėsi žemės ūkiu, žvejyba, rinko miško gėrybes. Moterys mokėjo verpti ir austi, vyrai buvo staliais. 1950 metais kaime buvo 17 sodybų, gyveno 40 gyventojų.
Atsako bendruomenė
- Žymiausias įvykis?
- Tokių išskirtume ne vieną. Kartu švenčiame rudens, kaimo bei Joninių šventes. 2015 m. Kaimo šventės metu buvo pastatytas Pakalninkų koplytstulpis – kaimelio vizitinė kortelė. Visada minime garbius jubiliejus, tokius kaip: Čaikauskienės, Naruckienės ir Paliokienės 90-mečiai.
- Bendruomenės „žvaigždė“?
-Mūsų žvaigždės – mūsų garbingo amžiaus senolės.
Daugiau apie bendruomenę galite paskaityti, pamatyti: www.pakalninkai.lt
Parengė „Galvės“ laikraščio redakcija pagal pateiktus bendruomenės atsakymus
Pakalninkų bendruomenė buvo įkurta 2012 m. Verknės aukštupio kraštovaizdžio draustinis, įkurtas išsaugoti ir eksponuoti Verknės upės aukštupį su Gilandžio, Gilušio, Pakalnio ir Solio ežerais. Vaizdingame slėnyje, ežero pakrantėje iš visų pusių galite pamatyti Pakalninkų (Pakalnių) kaimą, kurio bendruomenės pirmininku buvo išrinktas Audrius Penkauskas ir yra iki šiol.
Kaimo ir kaimo žmonių istorijos
Kaimas yra išgyvenęs įvairius laikotarpius, patyręs ir nepriklausomos Lietuvos, ir karo bei pokario, sovietinės Lietuvos ir dabartinės Lietuvos audringus laikotarpius. Visko būta – ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir nepritekliaus ir skalsesnio gyvenimo. Tačiau visada kaime gyveno darbštūs, nuoširdūs, linksmi ir vienas kitam padedantys, iškentę visokias negandas, žmonės. Kaimas yra įdomus tuo, kad dauguma jo buvusių (ir dar esamų) gyventojų – giminės. Barkauskai, Razmislevičiai, Kuralavičiai, Kairai gyveno ne vienoje kaimo troboje. Seneliai, tėvai atrėždavo žemės „šniūrą“ vaikams, broliai – kitiems broliams ir seserims, ar net tolimesniems giminaičiams. Dabar net ir sunku atrinkti, kas ir su kuo giminiavosi. Anot pačių gyventojų, „mes čia visi iš vieno katilo“. Dabar 11 – oje kaimo trobų gyvena vietiniai žmonės, o 4 – iose naujieji gyventojai iš Vilniaus bei Kauno. Senajam kaimui „traukiantis“, nykstant įprastam gyvenimo būdui, papročiams, tradicijoms, suskubta rinkti tai, kas dar liko – senųjų kaimo gyventojų nuotraukos ir jų pačių atsiminimai apie savo šeimas, gimines, kitus kaimo gyventojus. Todėl bendruomenė kviečia pažinti kaimo istoriją, „gyvą“ jos gyventojų atmintyje. Pasakojimai pateikti taip, kaip buvo pasakota, su menkais kalbos ir sakinių struktūros pataisymais, kaimo internetinėje svetainėje.
Turi kuo išsiskirti
Šiandien Pakalninkų kaimas yra išskirtinis urbanistiniu požiūriu. Čia išlikęs tradicinis apstatymo pobūdis, erdvinė kompozicija, etnografinė architektūra. Dalis kaimo gyventojų išlaikę senas tradicijas ir gyvenimo būdą. Niekas neatmena kada kaimas įsikūrė, bet kaimo senoliai mena šalimais buvusius Grinkavos ir Tolkiškių malūnus, sovietmečiu išartas, šiandieną apleistas kapinaites. Čia gyvenantys žmonės buvo nagingi, draugiški ir paslaugūs. Vertėsi žemės ūkiu, žvejyba, rinko miško gėrybes. Moterys mokėjo verpti ir austi, vyrai buvo staliais. 1950 metais kaime buvo 17 sodybų, gyveno 40 gyventojų.
Atsako bendruomenė
- Žymiausias įvykis?
- Tokių išskirtume ne vieną. Kartu švenčiame rudens, kaimo bei Joninių šventes. 2015 m. Kaimo šventės metu buvo pastatytas Pakalninkų koplytstulpis – kaimelio vizitinė kortelė. Visada minime garbius jubiliejus, tokius kaip: Čaikauskienės, Naruckienės ir Paliokienės 90-mečiai.
- Bendruomenės „žvaigždė“?
-Mūsų žvaigždės – mūsų garbingo amžiaus senolės.
Daugiau apie bendruomenę galite paskaityti, pamatyti: www.pakalninkai.lt
Parengė „Galvės“ laikraščio redakcija pagal pateiktus bendruomenės atsakymus
