Svečiuose pas mokytoją Vincą Steponavičių[/caption]
Atvykusiems teko tik stebėtis, kuomet mokytojas tarsi iš sąrašo klojo žmonių vardus ir pavardes, gimimo bei gyvenamas vietas, kalvų, pelkių pavadinimus, sakmių veikėjus. Atmintimi nesiskundžiantis šviesuolis pasakojo apie sudėtingus pokario metus, dėkoja likimui, kad išliko gyvas. Daugumas vyresnių jo kaimo draugų pasuko partizanų takais, o jis, būdamas dar visai jaunas, slėpėsi nuo sovietinių kareivių tėvo daržinėje po pamatų akmenimis. Tūnodamas vaikinas mato dviejų kareivių kojas, apmautas sunkiais batais. Tai jo jie ieško ir praeina. Po kokios valandos dar du praeina. Galop eina kareivis su mokytu tarnybiniu šunimi. Vincas pastebi šuns akis, jų žvilgsniai susitinka... Šuo atitraukia galvą ir nueina. Čia dar ne pabaiga – ėjo dar vienas kareivis tik kitu šuniu vedinas. Šuo pauosto ir nueina, neišduodamas besislapstančiojo. Tai lemtis, parodžiusi gyvenimo kelią.
Nepavargstantis švietėjas Vincas Steponavičius visą gyvenimą sąžiningai pelnė sau duoną. Dar vaikystėje dvasines vertybes giliai įsiprasmino iš tėvų - gimtąjame Čižiūnų kaime. Jau mokydamasis Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, domėjosi istorine atmintimi, tautosaka ir kaimiška šnekta, papročiais, valgiais, apranga. Toks žingeidumas matyt nulėmė jo lituanistikos studijų kelią. Vėliau dirbdamas Žilinuose, Geidukonyse, Bukaučiškėse, Dauguose ir Pocelonyse (iki 1964), vėliau – Krekenavoje (iki 1994), mokytojas V. Steponavičius uoliai mokė vaikus gimtosios lietuvių kalbos ir literatūros, ugdė meilę savo tautai ir Tėvynei. Vincas Steponavičius neapsiribojo mokytojo darbu, visą atliekamą laiką skyrė rašymui bei poezijai. Periodinėje spaudoje paskelbė per 300 straipsnių. Jo kūrybą spausdino įvairūs periodiniai leidiniai, „Gimtinė“ paskyrė laureato vardą. Tėvynės pažinimo draugija ir „Gimtinės“ leidykla 2006 metais sudarė
V. Steponavičiaus kūrybos rinktinę „Gyvenimo keliu“. Vincas Steponavičius 1994 m. priimtas į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Tėvynės pažinimo draugija už nuopelnus tiriant ir puoselėjant tautos paveldą Vincą Steponavičių 2012 metais išrinko Garbės nariu. Išskirtinis V. Steponavičiaus indėlis remiant vykusią švietimo paveldo tyrinėjimo ekspediciją Čižiūnų kaime, talkinant knygos „Čižiūnų židinio šviesa“ leidybai. Ši, su kolega Kazimieru Račkausku sudaryta knyga - nemarus paminklas gimtinei, čia dirbusiems, gyvenusiems bei esamiems žmonėms.
Vartant jo kūrybą labai norisi dar kažko paklausti ir sužinoti, nes visko į knygas nesurašysi. O kaip gerai, kad šis žmogus mūsų ilgisi, ruošiasi aplankyti Čižiūnų kaimą, o mes pasistengsime jam padėti. Tebūna tai geranuoširdiškumo atlygis už mokytojo nuopelnus kraštui ir žmonėms.
RITA BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko kultūrologėDaug gražių žodžių yra parašyta apie mūsų krašto ir Lietuvos patriotą. Neturėtume jo pamiršti ypač dabar, jo gyvenimo rudenį. Šiuo metu garbus žmogus gyvena Krekenavos socialinės globos namuose. Atrodo viskuo aprūpintas ir personalo dėmesiu apgaubtas mokytojas, visgi ilgisi savo gimtojo Čižiūnų kaimo bei žmonių. Senolis apsidžiaugė, kuomet jo lankyti ir pasveikinti su gimtadieniu atvyko giminaitis Julius Buivydavičius, renkąs medžiagą giminės medžiui ir Rita Balsevičiūtė – Aukštadvario regioninio parko kultūrologė, nagrinėjanti Aukštadvario krašto tautosaką ir kaimų istorijas.
[caption id="attachment_23677" align="aligncenter" width="462"]
Svečiuose pas mokytoją Vincą Steponavičių[/caption]
Atvykusiems teko tik stebėtis, kuomet mokytojas tarsi iš sąrašo klojo žmonių vardus ir pavardes, gimimo bei gyvenamas vietas, kalvų, pelkių pavadinimus, sakmių veikėjus. Atmintimi nesiskundžiantis šviesuolis pasakojo apie sudėtingus pokario metus, dėkoja likimui, kad išliko gyvas. Daugumas vyresnių jo kaimo draugų pasuko partizanų takais, o jis, būdamas dar visai jaunas, slėpėsi nuo sovietinių kareivių tėvo daržinėje po pamatų akmenimis. Tūnodamas vaikinas mato dviejų kareivių kojas, apmautas sunkiais batais. Tai jo jie ieško ir praeina. Po kokios valandos dar du praeina. Galop eina kareivis su mokytu tarnybiniu šunimi. Vincas pastebi šuns akis, jų žvilgsniai susitinka... Šuo atitraukia galvą ir nueina. Čia dar ne pabaiga – ėjo dar vienas kareivis tik kitu šuniu vedinas. Šuo pauosto ir nueina, neišduodamas besislapstančiojo. Tai lemtis, parodžiusi gyvenimo kelią.
Nepavargstantis švietėjas Vincas Steponavičius visą gyvenimą sąžiningai pelnė sau duoną. Dar vaikystėje dvasines vertybes giliai įsiprasmino iš tėvų - gimtąjame Čižiūnų kaime. Jau mokydamasis Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, domėjosi istorine atmintimi, tautosaka ir kaimiška šnekta, papročiais, valgiais, apranga. Toks žingeidumas matyt nulėmė jo lituanistikos studijų kelią. Vėliau dirbdamas Žilinuose, Geidukonyse, Bukaučiškėse, Dauguose ir Pocelonyse (iki 1964), vėliau – Krekenavoje (iki 1994), mokytojas V. Steponavičius uoliai mokė vaikus gimtosios lietuvių kalbos ir literatūros, ugdė meilę savo tautai ir Tėvynei. Vincas Steponavičius neapsiribojo mokytojo darbu, visą atliekamą laiką skyrė rašymui bei poezijai. Periodinėje spaudoje paskelbė per 300 straipsnių. Jo kūrybą spausdino įvairūs periodiniai leidiniai, „Gimtinė“ paskyrė laureato vardą. Tėvynės pažinimo draugija ir „Gimtinės“ leidykla 2006 metais sudarė
V. Steponavičiaus kūrybos rinktinę „Gyvenimo keliu“. Vincas Steponavičius 1994 m. priimtas į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Tėvynės pažinimo draugija už nuopelnus tiriant ir puoselėjant tautos paveldą Vincą Steponavičių 2012 metais išrinko Garbės nariu. Išskirtinis V. Steponavičiaus indėlis remiant vykusią švietimo paveldo tyrinėjimo ekspediciją Čižiūnų kaime, talkinant knygos „Čižiūnų židinio šviesa“ leidybai. Ši, su kolega Kazimieru Račkausku sudaryta knyga - nemarus paminklas gimtinei, čia dirbusiems, gyvenusiems bei esamiems žmonėms.
Vartant jo kūrybą labai norisi dar kažko paklausti ir sužinoti, nes visko į knygas nesurašysi. O kaip gerai, kad šis žmogus mūsų ilgisi, ruošiasi aplankyti Čižiūnų kaimą, o mes pasistengsime jam padėti. Tebūna tai geranuoširdiškumo atlygis už mokytojo nuopelnus kraštui ir žmonėms.
RITA BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė
Svečiuose pas mokytoją Vincą Steponavičių[/caption]
Atvykusiems teko tik stebėtis, kuomet mokytojas tarsi iš sąrašo klojo žmonių vardus ir pavardes, gimimo bei gyvenamas vietas, kalvų, pelkių pavadinimus, sakmių veikėjus. Atmintimi nesiskundžiantis šviesuolis pasakojo apie sudėtingus pokario metus, dėkoja likimui, kad išliko gyvas. Daugumas vyresnių jo kaimo draugų pasuko partizanų takais, o jis, būdamas dar visai jaunas, slėpėsi nuo sovietinių kareivių tėvo daržinėje po pamatų akmenimis. Tūnodamas vaikinas mato dviejų kareivių kojas, apmautas sunkiais batais. Tai jo jie ieško ir praeina. Po kokios valandos dar du praeina. Galop eina kareivis su mokytu tarnybiniu šunimi. Vincas pastebi šuns akis, jų žvilgsniai susitinka... Šuo atitraukia galvą ir nueina. Čia dar ne pabaiga – ėjo dar vienas kareivis tik kitu šuniu vedinas. Šuo pauosto ir nueina, neišduodamas besislapstančiojo. Tai lemtis, parodžiusi gyvenimo kelią.
Nepavargstantis švietėjas Vincas Steponavičius visą gyvenimą sąžiningai pelnė sau duoną. Dar vaikystėje dvasines vertybes giliai įsiprasmino iš tėvų - gimtąjame Čižiūnų kaime. Jau mokydamasis Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, domėjosi istorine atmintimi, tautosaka ir kaimiška šnekta, papročiais, valgiais, apranga. Toks žingeidumas matyt nulėmė jo lituanistikos studijų kelią. Vėliau dirbdamas Žilinuose, Geidukonyse, Bukaučiškėse, Dauguose ir Pocelonyse (iki 1964), vėliau – Krekenavoje (iki 1994), mokytojas V. Steponavičius uoliai mokė vaikus gimtosios lietuvių kalbos ir literatūros, ugdė meilę savo tautai ir Tėvynei. Vincas Steponavičius neapsiribojo mokytojo darbu, visą atliekamą laiką skyrė rašymui bei poezijai. Periodinėje spaudoje paskelbė per 300 straipsnių. Jo kūrybą spausdino įvairūs periodiniai leidiniai, „Gimtinė“ paskyrė laureato vardą. Tėvynės pažinimo draugija ir „Gimtinės“ leidykla 2006 metais sudarė
V. Steponavičiaus kūrybos rinktinę „Gyvenimo keliu“. Vincas Steponavičius 1994 m. priimtas į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Tėvynės pažinimo draugija už nuopelnus tiriant ir puoselėjant tautos paveldą Vincą Steponavičių 2012 metais išrinko Garbės nariu. Išskirtinis V. Steponavičiaus indėlis remiant vykusią švietimo paveldo tyrinėjimo ekspediciją Čižiūnų kaime, talkinant knygos „Čižiūnų židinio šviesa“ leidybai. Ši, su kolega Kazimieru Račkausku sudaryta knyga - nemarus paminklas gimtinei, čia dirbusiems, gyvenusiems bei esamiems žmonėms.
Vartant jo kūrybą labai norisi dar kažko paklausti ir sužinoti, nes visko į knygas nesurašysi. O kaip gerai, kad šis žmogus mūsų ilgisi, ruošiasi aplankyti Čižiūnų kaimą, o mes pasistengsime jam padėti. Tebūna tai geranuoširdiškumo atlygis už mokytojo nuopelnus kraštui ir žmonėms.
RITA BALSEVIČIŪTĖ,
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė
