- Galvė - https://www.galve.lt -

Tai niekad neturi pasikartoti

IMGP1066 [1]

Joana Katinienė

Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena

Dvidešimtojo amžiaus karai nusinešė dešimčių milijonų žmonių gyvybes, paliko sugriautus, sudegintus, išplėštus miestus ir kaimus. Karai atneša ir baisiausius palikimus – neapykantą ir kerštą, baimę ir troškimą valdyti, pralobti svetimo sąskaita. Sutrypiamos, paniekinamos visos moralės normos. O gal dėl to ir kyla karai? Tik jiems pasibaigus visos kančios atitenka nieko dėtiems žmonėms. Ypač tai patyrė milijonai daugelio valstybių ir tautų gyventojų po Antrojo pasaulinio karo. Visiškai protu nesuvokiamais kaltinimais apipilti žmonės tapo „liaudies priešais“ ir buvo pasmerkti pražūčiai. Bolševikinė pragaro mašina dirbo visu pajėgumu: kankino, šaudė, sodino į kalėjimus, iš gimtųjų namų trėmė į GULAG-o lagerius, į mažai apgyvendintas Sibiro platybes, atiminėjo paskutinį duonos kąsnį…

Masinio trėmimo pradžia

Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs, kai 1941 metų birželio 14 dieną trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu prasidėjo pirmoji masinė žmonių deportacija į Sibirą. Iš Lietuvos buvo išvežta per 18500 žmonių, kurių daugumą sudarė moterys ir vaikai. Tuo metu buvo ištremta ir daug to meto politikų bei kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių – ir antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Kai 1941-ųjų 14-osios ankstyvą rytą į žmonių namų duris ėmė belstis NKVD pareigūnai ir vietiniai bolševikų aktyvistai, atėję „liaudies priešų“ vežti į Sibirą, daug kam nieko dėtiems žmonėms atrodė, kad artėja pasaulio pabaiga. Tačiau šis košmaras Lietuvoje tęsėsi ir po karo, iki 1952-ųjų metų. Tada į Sibirą pajudėjo ešelonai su paskutine tremiamųjų banga.

Prisiminimai suguldyti į „Likimus“

Tremties neišvengė ir Matulionių šeima, kurioje įsirėžė 1949-ieji metai. Kovas. Kazimiera Maknytė – Matulionienė savo artimiesiems skirtuose prisiminimuose „Likimai“ rašo: „Naktį į kaimą atvažiavo sunkvežimis su keliais kariškiais, liepė per 3 valandas susiruošti. Tėvai, verkdami krovė į maišus kas pakliuvo, ir ruošėsi kelionei į nežinią. Pirmiausia buvom atvežti į Saldutiškį, o paskui į Švenčionėlių geležinkelio stotį ir čia jau patalpinti į vagoną. Vagono galuose prie sienų buvo prikalti dviem aukštais mediniai gultai, vadinami narais. Viduryje vagono skylė – tualetas. Kai pripildė žmonių pilnus vagonus, ešelonas pajudėjo. Maždaug po trijų savaičių kelionės, kurios metu žmonės duso, troško, alpo, pasiekėme Abakano stotį (Krasnojarsko kraštas, Chakasijos sritis). Čia suvažiavo „pirkliai“. Šeimas, kuriose buvo dauguma jaunų darbingų žmonių, pasirinko miško darbams.

Kažkas pasakė, kad senus ir vaikus sušaudys. Mūsų šeima „pirkliams“ nebuvo reikalinga. Tad, kai atvažiavo sunkvežimis iš tarnybinio ūkio, mama puolė ant kelių prašyti (mama ir tėvas mokėjo rusiškai), kad mus paimtų. Pasigailėjo. Taip atvykome į Borodiną, nemažą tarybinį ūkį. Apgyvendino viename kambaryje dvi šeimas: mūsų 4 žmonės ir jų 4. Tėvai mokėjo rusiškai, tad jie greitai pradėjo bendrauti su vietiniais rusais. Mes, vaikai, rusų bijojome, nes jie iš mūsų tyčiojosi ir bėgdavo iš paskos šaukdami „litovka“. O litovka jie vadino dalgį. Bet vaikai visur lieka vaikais. Po paros mėnesių ir mes pramokome rusų kalbą ir pradėjome bendrauti.

Saulėta vaikystė baigėsi

Dvylikametei Kazimierai ir keturiolikametei jos seseriai Jadvygai nerūpėstinga saulėta vaikystė baigėsi. Ji liko už tūkstančių kilometrų gimtinėj Lietuvos. Tėvų sodyba buvo viena gražiausių kaime, augo ąžuolai, o sode – daugybė obelų, kriaušių, vyšnių. Tėvai turėjo 27ha žemės ir sėkmingai ūkininkavo. Namuose nebuvo nepritekliaus, šeima ir tarpusavyje, ir su kaimynais gražiai sugyveno. Čia, Barodino kaime, mergaitėms reikėdavo su suaugusiomis vietinėmis moterimis gerokai pasistumdyti eilėse prie duonos, išsirovus laukuose ropę čia pat ją sugraužti, dalintis su kaimynų vaikais vienu kitu agurku ar kiaušiniu. Tiesa, duonos mergaitėms dažnai ir nelikdavo, nes vietiniai pasiimdavo ir be eilės, ir daugiau. Tėvai visą laiką buvo apkrauti tarybinio ūkio darbais, be to išsiplėšė dirvonus, paruošė žemę ir įsitaisė daržą. Taip ir pradėjo auginti savas bulves, daržoves. Nemažai gaudavo siuntinių iš Lietuvos: rėmė giminės, kaimynai. Tad badauti neteko

Mokytis nebuvo draudžiama

Įdomu tai, kad tremtiniams vaikams nebuvo draudžiama mokytis. Dar daugiau – valdžia eiti į mokyklą net reikalaudavo. Seserys, baigusios vidurinę mokyklą, abi įstojo į Krasnojarsko pedagoginį institutą. Jadvyga neakivaizdiniame skyriuje studijavo anglų kalbą, o Kazimiera į matematikos fakultetą.

1956 metais sužinojo, kad nuimama (taip buvo verčiama) tremtis. Tačiau, grįžus į Lietuvą, Vilniaus pedagoginis institutas buvusiai tremtinei durų neatidarė. Iš karto priėmė Vilniaus universitetas, kurio rektoriumi buvo Juozas Bulavas (Kaip rašo tarybinė enciklopedija, vėliau už politines klaidas iš komunistų partijos pašalintas).

Baigusi universitetą, Kazimiera gavo paskyrimą į Klaipėdos laivų statybos technikumą, vėliau dirbo dėstytoja Vilniaus politechnikume. Ir tada susipažino su Stanislovu Matulioniu. Tokio pat likimo broliu – tremtiniu. O 1963 metais Naujųjų metų išvakarėse atšoko vestuves. Įsikūrė Trakuose – Kazimiera pradėjo dirbti Trakų mokykloje – internate, o Stanislovas Trakų ligoninėje vyr. chirurgu ir gydė žmones per 50 metų. Atliko tūkstančius operacijų, net plakančia širdį siuvo, nes nebuvo galima delsti nei minutės. Visos trys dukros pasuko į mediciną: Rita – ginekologė, Jurgita – farmacininkė, Vilija – odontologė.

Brolių keliais

Tų pačių 1949-ųjų kovo 25-ąją iš Subačiaus į Sibirą buvo išvežta ir Matulionių šeima: tėvai, seserys Aleksandra ir jaunėlė Janina bei broliai Stanislovas ir Vytautas. Jie buvo ištremti į Irkutsko sritį, Zalary rajono Pasledinyj kaimą. Jau vien kaimo pavadinimas nieko gero nežadėjo. Ir tai, ką jie atvežti į kaimą pirmiausia pamatė, sunku buvo patikėti. Po laukus vaikščiojo vaikai ir rinko sušalusias pernykštes bulves. (Sako, rudenį nusirinkti neleido valdžia). Aplinkui matėsi vien lūšnos, neįtikimas skurdas. Po karo į kaimą negrįžo bemaž nė vienas vyras, moterys ne tik iš didžiulio vargo, bet ir tingėjimo vos pajudėdavo. Kai keliuose aplinkiniuose kaimuose buvo apgyvendinti atvežtieji lietuviai, gyvenimas gerokai pagyvėjo. Rusai daug ko išmoko iš lietuvių: ir daržoves, bulves auginti, ir duoną kepti, paukščius ir vieną kitą gyvulį auginti. Žemė ten labai derlinga, jokių trašų nereikia, tik sėk, sodink.

Kolūkyje dirbti reikėjo labai daug ir sunkiai. Vytautas, kuriam jau buvo 18 metų, su tėvu remontavo fermas ir kitus pastatus, vasarą šienavo. Vytautas visoms moterims išplakdavo dalgius, nes jos nemokėjo. Žiemą vyrai vežiojo į fermas iš laukuose sukrautų kupetų šiaudus ir šieną. Moterys tremtinės su jaučiais veždavo iš miško malkas. O jaučiai eidavo tik tol, kol buvo kelias. Kai sustoja, ragais užkabina lanką, švysteli toli, ir patys išsikinko. Nori verk, nori juos mušk. Tad dažnai moterims tekdavo rąstus per pusnis tempti iki kelio, kur stovi jaučiai.

Už darbus paskaičiuodavo darbadienius ir atlygį duodavo grūdais (užaugdavo ypač puikus kviečių derlius). Lietuviai visada buvo darbštesni, tad ir gaudavo daugiau nei vietiniai rusai. Jie dažnai pykdavo ir koneveikdavo lietuvius.

Netektys, nesulaukus laisvės

Sunkiausia temtyje buvo jeigu užpuldavo liga. Jokių vaistų niekur negaudavo, gydytojas buvo už 4 kilometrų, bet niekada niekuo negalėjo padėti, nes visas ligas gydė tik pelynais. Kito nieko neturėjo.Kai pasiligojo jaunėlė sesuo Janina, kuriai buvo tik 17 metų, niekas negalėjo išgelbėti. O po dviejų savaičių, negalėdamas pakelti šios netekties, mirė ir tėvas. Palaidoti jie buvo Paslėdnyje miškelio kapuose. Labai jautriai Kazimieros „Likimuose“ perteiktos vyro Stanislavo mintys – ta didžiulė širdgėla po artimųjų netekties. „Kankinių laidotuvės tenai, Sibire, šimteriopai sunkesnės, nes tai susiję su vilties praradimu. Mes, kurie išlikome, praėję Sibiro ir gulago kančių kelius, išlikome tik vilties dėka. Ir štai mirtis Sibire – ne šiaip artimo žmogaus netektis, o vilties praradimas. Žmogus nusinešė į baltą Sibiro kapą savo viltį būti bent palaidotam gimtinėje, ir dalį mūsų, dar gyvų, viltis grįžti į Lietuvą“.

Kai šeima grįžo į Lietuvą, niekas negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad Sibiro žemėje guli jų artimieji. Todėl, prasidėjus atgimimui, broliai Vytautas ir Stanislovas bei jo vyriausioji dukra gydytoja Rita išskrido į Sibirą ir parsivežė tėvo bei sesers palaikus. Jie palaidoti Pavilnyje Gurų kapinėse greta motinos.

Vienas – į mokslus, kitas – į statybas

Baigęs vidurinę mokyklą sidabro medaliu, Stanislovas be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į Irkutsko medicinos institutą. Pasirinko chirurgiją. Čia studijuodamas ir sužinojo, kad jam leidžiama grįžti į Lietuvą. Tėvų ir Vytauto dar neišleido. Apsistojo Vilniuje pas seserį Vladą, kuri išvengė tremties, nes tuo metu jau gyveno Vilniuje, o tėvai pasakė jos neteisingą adresą. Vilniaus universiteto medicinos fakulteto dekanas ir pats universiteto rektorius J. Kubilius Stanislovą priėmė be jokių kliūčių ir nusistebėjo, kad ir kalba, ir rašo gerai lietuviškai.

Vytautas pasirinko statybininko kelią. Sibire vedė tremtinę Vladą, ir į Lietuvą jie grįžo tik 1963-aisiais, nes tik tada žmonai leido išvažiuoti. Vytautas didžiuodamasis sako, kad jis bemaž nuo pamatų statė Jonavos „Achemą“.Ir ten dirbo visą laiką. Dabar jau našlys, atsikėlė į Trakus – greta artimųjų smagiau gyventi.

Už ką Sibiras?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo galima susipažinti su trėmimo bylomis, esančiomis Vidaus reikalų ministerijos informacijos skyriuje. Kazimieros šeimos byloje pažymima: „Buožė Kazimieras Maknys turi 27 hektarus žemės, 2 arklius, 3 karves, 9 galvijus. Turi arkliu varomąją kuliamąją. Eksplotuoja 2 samdinius, vasarą – keletą sezoninių darbininkų“.

Matulionių šeima turėjo 33ha žemės, pasistatė naujus namus, gyveno gerai. Tėvas buvo gabus statybininkas, labai darbštus. Dirbdavo nuo tamsos iki tamsos, ir tikėjo, kad visa tai daroma ateičiai, vaikams. Deja, viskas žlugo. Šeima buvo „išbuožinta“, konfiskuota žemė, didžiulėmis duoklėmis buvo naikinamas ūkis. Ir galiausiai buožėmis paskelbta šeima gyvuliniuose vagonuose ištremta į Sibirą.

Turime budėti

Šiemet sukako 65-eri metai nuo to siaubingojo pavasario. Tai buvo masiškiausias trėmimas, kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“). Tą kovą iš Lietuvos buvo išvežta apie 32 tūkstančius žmonių. Daugelis jų ir negrįžo. Žaizdos dėl netekčių ir pažeminimų liko ne tik artimųjų širdyse. Trėmimais buvo naikinama tauta, valstybės išmintis. Tremties pasekmes šalis ir visuomenė jaučia iki dabar. Todėl visomis pastangomis turime siekti, budėti, kad tai nepasikartotų. Apie tai kasmet primena ir Gedulo ir Vilties diena.