Laikraščių skaitytojai dažnai pastebi mūsų kraštiečio iš Lentvario Kęstučio Petkūno straipsnius. K. Petkūnas bendradarbiauja su „Trakų žemės“ „Lietuvos ryto“, „Žaliojo pasaulio“, „Vorutos“ redakcijomis. Daug metų rašė straipsnius „Spartuolio“, vėliau „Galvės“ redakcijoms. Bet tai ne vienintelė K. Petkūno kūrybinė veikla. Paklaustas, kokia jo pagrindinė specialybė, Kęstutis šypsodamasis vardina: „Tris dešimtis metų dirbau inžinieriumi, konstruktoriumi, rengiau paraiškas išradimams ir pramoniniams pavyzdžiams, kūriau technines naujoves, aštuonetas mano sukurtų naujovių yra pripažintos išradimais, buvau laikraščio „Trakiečių rūpesčiai“ redaktorius, rašiau eilėraščius ir apsakymus, 18 metų dirbau Trakų rajono savivaldybės ekologu, daugiau nei pusšimtis metų fotografuoju, visi mano straipsniai iliustruoti mano darytomis nuotraukomis“. Tėviškės gamtos grožio įkvėptas K. Petkūnas, pažymintis savo 70 – ties metų jubiliejų, gimė, istoriniais 1945 metais, kai jau iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo telikę keletas mėnesių. Jo gimtinė Švenčionių rajone, Aidukų kaimas. Savo autobiografijoje jis rašo: „ Mano vaikystė prabėgo Aidukų kaime, prie vaizdingo Ilgio ežero, kurį visą laiką galėjau stebėti pro langą. Įspūdingos mūsų krašto apylinkės, kalvotos, su prigludusiais prie ežerų kaimais ir juos supančiais miškais“. Nepasimiršta ir kelio į Šventos septynmetę mokyklą vaizdai, besikeičiantys su metų laikais. Į mokyklą tekdavo kulniuoti ketvertą kilometrų, bet kelionė neprailgdavo, nes kelias vingiuodavo ir per mišką. Galima buvo grožėtis besikeičiančia gamta: pavasarį vaiskia žaluma ir spalvingais žiedais, paukšteliais, žvėreliais ir kitais gamtos stebuklais, o žiemą sniego papuoštais laukais ir miškais. Kai ežeras pasidengdavo ledu, kelias į mokyklą sutrumpėdavo. Mokykloje sekėsi piešti, todėl svajojo tapti dailininku, bet kaime gyvenant nebuvo galimybių baigti vidurinę mokyklą, tuomet nusprendė iš kaimo sprukti į Vilnių, kol neužregistravo kolūkiečiu. Įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, pasirinkęs lengvosios pramonės įrengimų ir technologijos specialybę. Kūrė kilimų gamybos naujoves Mokydamasis Lengvosios pramonės technikume, dėstytojos Onos Pajedaitės paskatintas, įstojo į literatų būrelį, pradėjo rašyti eilėraščius, apsakymus. Dėstytojo Tarasonio suburtame technikos mėgėjų būrelyje konstravo raketas ir išmoko fotografuoti. 1965 metais baigęs technikumą atvyko į Lentvario kilimų fabriką ir buvo įdarbintas inžinieriumi racionalizaciniams reikalams. Pasak K. Petkūno, jam šis kūrybinis darbas su technikos tobulintojais labai patiko, todėl ne tik vadovavo gausiam novatorių kolektyvui, bet ir pats kūrė naujoves. Savo dvidešimtpenkmetį šventė gavęs išradimo liudijimą. Paskatintas sėkmės kūrė ir daugiau naujovių, sugebėjo patobulinti net žaislinį kaleidoskopą, kad juo galėtų naudotis kilimų raštų kūrėjai, o teniso stalui pritaikė ekraną, su kurio pagalba tenisą galima žaisti vienam. Kiti išradimai buvo skirti kilimų gamybos įrengimų tobulinimui. Kilimų fabriko racionalizatoriai ir išradėjai pastoviai pirmavo tarp Lietuvos lengvosios pramonės įmonių kolektyvų. Žurnalistinio kelio pradžia Lentvario kilimų fabrike apsilankęs „Spartuolio“ laikraščio žurnalistas Antanas Burda pasiūlė parašyti straipsnį apie fabriką. Pagirtas už straipsnį apie darbščias audėjas, K. Petkūnas tapo neetatiniu korespondentu ir rašė straipsnius ne tik „Spartuolio“ redakcijai, bet ir į respublikinius laikraščius. Po dešimties metų darbo kilimų fabrike, kūrybinę veiklą vystė Vilniaus mieste, keliuose projektavimo – konstravimo biuruose ir institutuose. Kai tiriant akis medikė per klaidą sulašino netinkamus vaistus ir jis vos neapa- ko, pasveikęs nusprendė padė-ti likimo nuskriaustiems ir įsidarbino Lietuvos aklųjų draugijos eksperimentinėje įmonėje inžinieriumi - konstruktoriumi. Šioje įmonėje taip pat tobulino įrengimus, kūrė įvairius prietaisus, skirtus žmonėms su regėjimo negalia. Tuo metu buvo populiarus Rubiko kubas, todėl K. Petkūnui kilo idėja šį loginį žaidimą pritaikyti akliesiems. Šiam tikslui kubo sienelėse išgraviravo įvairius ženklus: griovelius, apvalią duobutę, o vienos pusės sienelę paliko be ženklų. Kai tokį žaislą davė išbandyti talentingam, regėjimą praradusiam Antanui Žadeikiui jis, po keleto bandymų įrodė, kad kubą galima surinkti nežiūrint, o tik apčiuopiant sieneles. Dirbdamas LAD eksperi-mentinėje įmonėje, pradėjo bendradarbiauti su „Lietuvos pionieriaus“ redakcija ir rašė straipsnius vaikams mokydamas juos techninės kūrybos, rengdavo jiems techninių naujovių kūrimo konkursus. Jaunieji talentai redakcijai atsiųsdavo daug laiškų su sukurtų naujovių piešiniais ir aprašymais. Pasak K. Petkūno visus vaikų sumanymus tekdavo išanalizuoti ir aprašyti laikraštyje. Techninius sumanymus atsiųsdavo ne tik berniukai, bet ir mergaitės. K. Petkūnas „Lietuvos pionieriaus“ laikraštyje atspausdino keletą savo apsakymų. Šios redakcijos konkurse už apsakymą „Laumžirgių karas“ buvo skirta trečioji vieta. Apsakymas buvo atspausdintas 1985 metais, konkurso apsakymų rinkinyje „Pasikalbėjimas vyriškai“. Kartu su sąjūdininkais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi metu K. Petkūnas jau darbavosi Pagrindiniame šiaudų ir šieno perdirbimo įrengimų konstravimo institute. Aukštųjų Panerių mikrorajone, šalia esančioje įmonėje „Fermentas“ veikė stiprus sąjūdiečių kolektyvas, Čia skelbimų lentoje buvo viešinami Sąjūdžio leidiniai. Pasak K. Petkūno šios spaudos įkvėptas, jis taip pat tapo sąjūdininku ir aktyviai dalyvavo šioje veikloje. Buvo įsteigta Aukštųjų Panerių Ekologinė komisija. K. Petkūnas buvo šios komisijos pirmininko pavaduotojas Komisija iš įmonių surinko lėšų ir Fizikos institutui užsakė atlikti Aukštųjų Panerių atmosferos oro užteršimo tyrimus. Aukštųjų Panerių sąjūdininkai važiuodavo saugoti Parlamento rūmų, kai ten verždavosi jedinstveninkai. Sausio 13 dieną, gindamas Televizijos bokštą, žuvo K. Petkūno bendradarbis Vidas Maciulevičius. Kai Lentvario mieste susikūrė Onos Staniulionienės vadovaujamas Lentvario gyventojų komitetas, jo nariai dalyvavo savivaldos rinkimuose. Šio komiteto narys K. Petkūnas buvo išrinktas Lentvario miesto ir Trakų rajono tarybų deputatu. Trakų rajono rūpesčių sūkuryje Trakų rajono savivaldybei įsteigus informacinį biuletenį „Trakiečių rūpesčiai“ K. Petkūnas įsidarbino korespondentu, o vėliau tapo šio leidinio redaktoriumi. Kai savivaldybė biuletenio leidimo teises perdavė redakcijos kolektyvui, K. Petkūno iniciatyva buvo įsteigta laikraščio „Senoji sostinė“ redakcija, bet ši redakcija netrukus bankrutavo, tuomet K. Petkūnas perėjo dirbti į Trakų rajono savivaldybės architektūros skyrių ekologu ir darbavosi aštuoniolika metų. Tuo metu Trakų rajonas dar nebuvo suskaidytas ir Trakams priklausė Elektrėnų ir Grigiškių teritorijos, tad rūpesčių pakako dviems ekologams: Jonui Kriaučiūnui ir K. Petkūnui. Didžiausias galvos skausmas buvo Kariotiškių buitinių atliekų sąvartynas, kuriuo naudojosi Vilniaus miesto savivaldybė, su kuria Trakų valdžia kariavo dėl lėšų jo tvarkymui. K. Petkūnas rūpinosi vandens telkiniais, kurių tuo metu buvo apie tris šimtus, atsiskyrus Elektrėnams ir Grigiškėms, jų liko du šimtai. Ekologas rūpinosi ežerų nuoma, jų įžuvinimu, apsauga. K. Petkūnas pagarsėjo kaip uolus želdinių saugotojas, be jo parašo niekas negalėjo nukirsti valstybinėje žemėje augančio medžio. Dabar jis su nuoskauda stebi, kaip nukertami, anksčiau jo išsaugoti medžiai ir susirūpinimą, dėl bereikalingo želdinių niokojamo skelbia savo straipsniuose. Jis labai stengėsi išsaugoti šimtamečius medžius Lentvaryje, kai buvo rekonstruojama Bažnyčios gatvė, deja, valdininkai į tai nekreipė dėmesio. Medžių niokotojai nerimsta, neseniai vėl Lentvaryje buvo pradėti kirsti sveiki medžiai. Kirtimas buvo sustabdytas tik gyventojams pradėjus protestuoti. Sveiko miesto projektas Naujovių ieškotojas K. Petkū-nas, dirbdamas savivaldybėje, rūpinosi ne tik ekologinėmis problemomis. Jis buvo iniciatorius Sveiko miesto projekto programos įdiegimo Trakų rajone. Pagal šį projektą buvo pradėtos įgyvendinti „Sveiko darželio- lopšelio“, „Sveikos mokyklos“ programos, šių programų įgyvendinimui buvo skiriamos lėšos iš Ekologijos fonde numatytų lėšų. Įspūdingiausia šio projekto dalis, tai sveikuolių judėjimo paskatinimas. K. Petkūnas poilsiaudamas Palangoje susipažino su Palangos sveikatos mokyklos vadovu Dainiumi Kepeniu. Šios mokyklos dalyviai kiekvieną rytą maudydavosi jūroje. Tuo metu K. Petkūnas dažnai sirgdavo bronchitu. D. Kepenis paklaustas: „Ar maudynės vėlų rudenį nekenkia sveikatai, atsakė, kad nei vienas jo mokyklos dalyvis nesusirgo peršalimo ligomis. Išklausęs paskaitą apie maudimąsi jūroje, Kęstutis ryžosi išsimaudyti jūroje, nors jau buvo spalio mėnesio pradžia. Išsimaudė ir nieko blogo neatsitiko. Taip maudėsi visą savaitę, o grįžęs į Trakus sumanė surengti Žiemos maudynes. Maudynės buvo surengtos kovo mėnesį Galvės ežere, prie Trakų irklavimo bazės. Kadangi tuo metu Trakuose tokių drąsuolių neatsirado, į Trakus atvyko D. Kepenis su savo draugais ir atidarė Žiemos maudynes. Tiesa, vienas trakietis vis dėlto įsidrąsino ir murktelėjo į eketę. Žiemos maudynės sudomino ir LNK televiziją. Kai tuometis Trakų rajono savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis pamatė K. Petkūną apsirengusį paltu duodantį interviu televizijai, kitą dieną priekaištavo, kad maudynių organizatorius nesimaudė ir paragino kitais metais tokios klaidos nedaryti. Pasak. K. Petkūno jis visą vasarą grūdinosi ir kitą žiemą jau su sveikuoliais maudėsi eketėje. K Petkūnui rengiant Žiemos maudynes, sveikuolių gretos didėjo, paskutinių jo rengtų maudynių metų, maudėsi net pusšimtis sveikuolių. Kai K. Petkūnas išėjo į pensiją, sveikuolių veikla sumenko. Pamiršti ir anksčiau jo rengti ir plačiai reklamuojami „Gražiausių sodybų“ ir „Gražiausių kolektyvinių sodų“ konkursai.