Gardinas tapo pirmuoju Baltarusijos miestu, į kurį vykstant jau nebereikia vizų. Tai miestas, kuris visai čia pat, už Druskininkų, tad kodėl nenuvykus pasigrožėti jo žaluma, prisiminti istoriją, kuri beje, glaudžiai susijusi su Lietuva. Dauguma šiame mieste yra lankęsi keli dešimt-mečiai atgal, tad grįžti buvo įdomu.
Atvykus mums į Gardiną, buvome sutikti gidės Olgos, kuri pravedė ekskursiją po miestą ir papasakojo istoriją. Lankėmės Šv. Boriso ir Glebo cerkvėje, paprastai vadinamoje Koloža, senojoje ir naujoje pilyse, lygintuvų muziejuje. Miestas yra ir katalikų centras Baltarusijoje, tad aplankėme net kelias bažnyčias. Gardinas yra vienas seniausių Baltarusijos miestų, turintis turtingą įvairių tautų istorinį palikimą, išlaikęs senovinę architektūrą. Tai vienas lankomiausių šalies miestų. Gardinas maloniai nustebino jau iš pirmo žvilgsnio. Tvarkinga, gražu, jaukus senamiestis puikiai restauruotas, panašus į Vilniaus. Kai kurias gatveles galima lengvai supainioti su Vilniaus. Ir apskritai, Gardine jautiesi daug arčiau Lietuvos nei kitose Baltarusijos vietose.
Gardino istorija glaudžiai susijusi su Lietuva. Kai 1241 metais Gardinas atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), jame mėgdavo reziduoti Lietuvos valdovai. Labiausiai Gardiną mėgo Vytautas, čia jis dažnai ilsėdavosi. Vytautą miesto gyventojai iki šiol labai gerbia, laiko jį savo kunigaikščiu ir didžiuojasi Vytauto pilimi. Tačiau Gardinas ne tik Vytautui buvo prie širdies, bet ir kitiems Lietuvos kunigaikščiams. Steponas Batoras apskritai pavertė Gardiną savo nuolatine rezidencija ir mirė čia. Abiejų Tautų Respublikos laikais buvo priimtas įstatymas, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos Seimas turi rinktis Gardine. Miestas tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine, o XVIII amžiaus II pusėje – ir svarbiausiu LDK ūkio bei kultūros centru. 1737–1751 metais mieste buvo pastatyta naujoji pilis – Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai. XVIII amžiaus pabaigoje į Gardiną iš Vilniaus buvo perkeltas ir LDK vyriausiasis tribunolas.
Susipažinę su Gardinu, jo istorija, pasirūpinę lauktuvėmis, grįžome namo pavargę, bet pilni įspūdžių.
DANUTĖ VIZMANAITĖ
Gardinas tapo pirmuoju Baltarusijos miestu, į kurį vykstant jau nebereikia vizų. Tai miestas, kuris visai čia pat, už Druskininkų, tad kodėl nenuvykus pasigrožėti jo žaluma, prisiminti istoriją, kuri beje, glaudžiai susijusi su Lietuva. Dauguma šiame mieste yra lankęsi keli dešimt-mečiai atgal, tad grįžti buvo įdomu.
Atvykus mums į Gardiną, buvome sutikti gidės Olgos, kuri pravedė ekskursiją po miestą ir papasakojo istoriją. Lankėmės Šv. Boriso ir Glebo cerkvėje, paprastai vadinamoje Koloža, senojoje ir naujoje pilyse, lygintuvų muziejuje. Miestas yra ir katalikų centras Baltarusijoje, tad aplankėme net kelias bažnyčias. Gardinas yra vienas seniausių Baltarusijos miestų, turintis turtingą įvairių tautų istorinį palikimą, išlaikęs senovinę architektūrą. Tai vienas lankomiausių šalies miestų. Gardinas maloniai nustebino jau iš pirmo žvilgsnio. Tvarkinga, gražu, jaukus senamiestis puikiai restauruotas, panašus į Vilniaus. Kai kurias gatveles galima lengvai supainioti su Vilniaus. Ir apskritai, Gardine jautiesi daug arčiau Lietuvos nei kitose Baltarusijos vietose.
Gardino istorija glaudžiai susijusi su Lietuva. Kai 1241 metais Gardinas atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), jame mėgdavo reziduoti Lietuvos valdovai. Labiausiai Gardiną mėgo Vytautas, čia jis dažnai ilsėdavosi. Vytautą miesto gyventojai iki šiol labai gerbia, laiko jį savo kunigaikščiu ir didžiuojasi Vytauto pilimi. Tačiau Gardinas ne tik Vytautui buvo prie širdies, bet ir kitiems Lietuvos kunigaikščiams. Steponas Batoras apskritai pavertė Gardiną savo nuolatine rezidencija ir mirė čia. Abiejų Tautų Respublikos laikais buvo priimtas įstatymas, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos Seimas turi rinktis Gardine. Miestas tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine, o XVIII amžiaus II pusėje – ir svarbiausiu LDK ūkio bei kultūros centru. 1737–1751 metais mieste buvo pastatyta naujoji pilis – Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai. XVIII amžiaus pabaigoje į Gardiną iš Vilniaus buvo perkeltas ir LDK vyriausiasis tribunolas.
Susipažinę su Gardinu, jo istorija, pasirūpinę lauktuvėmis, grįžome namo pavargę, bet pilni įspūdžių.
DANUTĖ VIZMANAITĖ
