Užvakar, birželio 15-ąją buvo minima Okupacijos ir genocido (masinio tautos naikinimo) diena. Kraštiečių tarpe dar galime sutikti Sovietų Sąjungos kariuomenės įsiskverbimo į mūsų žemes ir II-ojo pasaulinio karo bei jo užkulisių liudininkų, kurių lūpomis iš kartos į kartą perduodama žinia apie daug metų neviešintas, bet žmonių atminty įstrigusias krašto istorijos stigmas. Tokiu liudininku tapo ir tiltietis Petras Gintautas Kleinotas. Pusė amžiaus Tiltuose Šiandien, septyniasdešimt aštuntuosius metus žengiantis tiltietis gali pasidžiaugti dviejų dukrų ir sūnaus, aštuonių anūkų ir net trijų proanūkių gyvenimais taikioje aplinkoje. Smagiai bendraujantis, guvus, valiūkiškai juokaujantis senolis - puikus mūsų krašto dzūkiškos dalies atstovo pavyzdys. Ir nors Tiltuose vyras gyvena nuo 1965 metų, atsiminimai apie sužalotą vaikystę ir prieš daugelį metų prarastos gimtosios sodybos vaizdai dar aitrina širdį. Gimė Petras Gintautas Kleinotas netoli Dusmenų stūksančiame, šiandien vos kelias sodybas jungiančiame Bakaloriškių kaime, nuostabaus grožio Švenčiaus ežero kaimynistėje. „Aš šeimoje gimiau trečias, tėvai Gintautu pavadino, bet kunigas taip manęs nekrikštijo, sakė, kad pagoniškas vardas, tai pakrikštijo Petru ir esu visur oficialiai kaip Petras Gintautas, taris koks arabas, su keliais vardais...“- linksmai pasakoja tiltietis. Liudininkas Prakalbus apie Bakaloriškėse praleistą vaikystę, senolio žvilgsnį aptemdo nevalingai, sielos gelmėse, paskendęs skausmingas liūdesys. Petrui Gintautui buvo vos šešeri, kai 1944 metų balandžio 12-tą, trečią šv.Velykų dieną, į Bakaloriškių kaimą įsiveržę Raudonosios armijos kariai vienu ypu sudegino beveik visą kaimą. „Kai mūsų kaimą sudegino buvo man šešeri, viską puikiausiai atsimenu, - tvirtina tiltietis. - Mano tėvas buvo tada seniūnu, o Migučionyse gyveno ten nutekėjusi motinos sesuo. Buvo trečia Velykų diena, tėvas buvo nuėjęs į Migučionis svečiuosna ir ten užnakvojo. Tėtis dar nebuvo parėjęs, o ryte, dar tik aušo, kai mamytė išgirdo, kad prasidėjo kažkoks šaudymas ir pamatė, kad kaimo pakrašty jau liepsnoja mokytojo Martinaičio sodyba, Gliebų sodyba ir dar kažkuri. Mama suprato, kad pradėjo deginti sodybas, ir iki mūsų jau netoli. Gyvenom ant ežero kranto, iš kurio ėjo griovys į kitą, Švenčiaus ežerą. O prie to griovio buvo toks gana tankus alksnynas, nors pavasarį, be lapų, bet vistiek... tai mus mamytė aprengė ir nuvedė tan alsknynan, susodino ir liepė: „Sėdėkit ir kad nė garso“. Pati parlėkė į namus, pasidėjo ant lovos kuparą ir sudėjo drabužių kiek tilpo. Ir nunešė per kiemą, palei klėtį, svirną, už kiemo ribų, o toliau jau nebesugebėjo panešt to ryšulio, tai numetė ant žemės ir tempė link alksnyno... Galit įsivaizduot, kas iš to nešulio liko. Įsitikinus, kad mes saugiai sėdim slėptuvėj, mama nuskubėjo atgal, į namus, bet jau nebespėjo: liepsnojo mūsų kluonas, tvartas ir namą jau buvo pradėję degti... Mamytė nedrįso toliau eit, nes bijojo, kad gali sušaudyt. Nežinojo kuom baigsis visas tas dalykas. Kai sėdėjom tam alksnyne, mačiau kaip dega mūsų namas. Man priminė matytą vaizdą vaikiškame žurnale. „Žvaigždutę“ man buvo parvežęs iš Kauno dėdė, kuris mokėsi tuomet kunigų seminarijoje. Žurnale buvo nupieštas gaisras – liepsnojantis namas, krentančios degančios lentos, šalia stovėjo gaisrinė. Tik kai degė mūsų namas ir liepsnojo visas kaimas jokių gaisrinių nebuvo...“ Trečdalį ištrėmė Pasak Petro Gintauto, tądien iš 44 ūkininkaujančių kaimo sodybų, ugnies nepaliesti išliko vos keturių sodybų pastatai. Nuo ryto Švenčiaus apylinkių dangų drebino šūviai, išsigandusių gyventojų raudos, ir ugnyje žūstančių naminių gyvulių baubimas. Žmonės buvo varomi iš gimtųjų namų be teisės pasiimti drabužių ar kokių rakandų. Per vieną dieną didžioji dalis darbščių kaimiečių tapo benamiais vargšais. Ir nors tądien kaime žuvo tik du kraštiečiai, likusios dalies gyventojų likimai buvo negrįžtamai sužaloti kariaujančių okupacijų ir genocido verpetuose. Vieniems teko sunkesnė dalia – tremtis į svetimą šaltą kraštą, kitiems – sunkia našta atmintį užgulė išgyventas siaubas ir nuoširdžių kraštiečių, kaimynų praradimas. „Tą dieną nušovė du Bakaloriškių gyventojus. Tai buvo pagyvenusių sutuoktinių pora, senukai atsisakė palikti gimtąją sodybą, - prisimena Petras Gintautas. – Tada juos išvarė iš namų, kieme, čia pat sušaudė, o kūnus įmetė degančio namo laužan. Vėliau, kai frontas praėjo, penkiolikos Bakaloriškių sodybų šeimos buvo ištremtos Sibiran. Trečdalį kaimo išsiuntė tremtin“. Sužeista vaikystė Vaikystėje išgyventas siaubas, vyro sieloje paliko randą, tačiau vilties ir ryžto gyventi nepanaikino. Atvirkščiai, matytos karo ir pokario laikų baisybės nesunaikino dzūkiško nuoširdumo. O išgyventa baimė ir skausmas dzūką skatino dar atsakingiau kabintis į gyvenimą, į aplinkinius žvelgti tolerantiškai, o į pasitaikančius gyvenimo nesklandumus žvelgti atlaidžiai. „Ką tu benuveiksi, taip atsitiko ir nieko nepakeisi, - sako tiltietis, vartydamas vos kelias iš vaikystės laikų išlikusias nuotraukas. – Štai čia septynmetėje Žilinų mokykloje, mūsų pirmūnų, vien penketukais baigusių keturias klases būrelis: Stacevičius, vėliau dirbo Kapčiamiestyje girininku, Tarasevičiaus likimo nežinau ir Aldona Juškevičiūtė, baigusi Žilinų keturmetę mokyklą. Ją septintoje klasėje, 1952 metais su paskutiniu etapu išvežė į Sibirą. Ten ji dirbo miško ruošimo darbus. Namo grįžo be vienos kojos. Virsdamas medis taip sutraiškė jai koją, kad ją teko amputuoti. Grįžus į gimtinę Aldona šeimininkavo Žilinų bažnyčios klebonijoje, o praėjusiais metais mirė“. Gyvenimo vingiai Po kaimą ištikusios nelaimės, gyvenimas, atrodytų turėtų vėl įeiti į seną vagą. Petro Gintauto šeima apsigyveno padegėjų apgadinto, bet išlikusio Bakaloriškių girininkijos pastato viename iš dešimties kambarių. Šeima mažąjį Gintautą išleido į mokslus. Tiltietis lankė Petrauskų kaimo keturmetę mokyklą, o ją baigęs patraukė į Žilinų septynmetę. Stropus ir gabus mokinys su pagyrimu baigęs septynmetę, aukštesnių mokslų siekė Vilniaus žemės ūkio mokykloje, studijuodamas agronomo specialybę. Čia taip pat su dzūkišku atsidavimu darbui, stropiai ėmėsi mokslų ir netrukus buvo pastebėtas bei paskatintas padidinta stipendija. Be to, lengvai bendraujančiam dzūkeliui buvo patikėtos diktoriaus pareigos mokyklos radijuje. O pagal sovietmečiu galiojusias tradicijas aktyvus visuomenininkas ir pažangus studentas privalėjo praturtinti komunistinio jaunimo gretas. „Kur dingsi – mokytis reikėjo dar ketverius metus, - sako P.G.Kleinotas. – Teko rašyti pareiškimą. Tikslios mano biografijos jie nežinojo, tik tiek, kiek pats pasakiau, o giliau nesiaiškino, tai ir tapau komjaunuoliu“. Be kaltės kaltas Pagal galiojusią Stalinistinio režimo tvarką, tiltietis prieš veikusią valdžią buvo kaltas be kaltės. Kaltas dėl to, kad gimė darbštaus ūkininko šeimoje, prasimaitinančioje iš 7,5 ha žemės. Kaltas ir dėl to, kad tėtis buvo kaimo seniūnu ir nesutiko su nauja tvarka, todėl buvo areštuotas ir išvežtas į Lukiškes, visam laikui... Vėliau, naršydami archyvus vaikai sužinojo, kad jis mirė kalėjime 1945 metais, o kur palaidoti jo palaikai taip ir liko nežinioje. Davę sūnui Gintauto vardą, kuris reiškia „ginantis tautą“, tėvai tikriausiai ir neįtarė, kad jų sūnui teks kažkurį laiką nešti nepelnytos kaltės pančius ir už savo dėdę, mamos brolį – partizaną Vaclovą Voverį - Žaibą, kuris 1943 metais įkūrė Bakaloriškių kaimo vyrų savisaugos būrį, ginantį gimtinę nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų, o po kaimo sudeginimo, rudenį patraukė partizanauti. Ne mažiau kaltas prieš sovietų valdžią Petras Gintautas turėjo jaustis ir už tai, kad giminystės ryšiais buvo susietas su bendravardžiu dėde Petru, tėvo broliu, kunigu, politinę prieglaudą dėl aktyvios religinės veiklos suradusio Čikagoje (JAV). Tokios prigimtinės nuodėmės tiltiečiui ribojo ir profesinės karjeros aukštumas. Nors po Vilniaus žemės ūkio mokyklos baigimo viskas klostėsi lyg ir sėkmingai. Pradžioje, pagal privalomą paskyrimą, metus padirbėjęs Kapčiamiesčio tarybiniame ūkyje „Pirmyn“ agronomu, Petras Gintautas buvo pašauktas į privalomą tarnybą sovietų kariuomenėje, Dagestane. Ten kontržvalgyba tiltiečio biografijos neišvaizdų faktą apie tėvo areštą pastebėjo, bet patikėjo dzūko tvirtinimu, kad jis nieko nepamena, nes buvo itin mažas. Žinovas Po tarnybos kariuomenėje, P.G.Kleinotas grįžo tėviškėn, į Bakaloriškių apylinkėse įsikūrusį „Nemuno“ kolūkį, kuriam pirmininkavo Petras Armalis. Įvertinęs jauno agronomo gabumus, pirmininkas rekomendavo perpektyvų jauną specialistą rajono valdžiai ir netrukus P.G.Kleinotas gavo siuntimą į vadovaujančių kadrų mokyklą Dotnuvoje. Po kvalifikacijos kėlimo buvo pasiųstas dirbti prie Semeliškių veikusiame „Tarybų Lietuvos“ kolūkyje agronomu. O sulaukęs komunistui tinkamo amžiaus, partijos aktyvistams prisipažino apie savo tėvo areštą ir liko visam gyvenimui nepartiniu ir ilgam - neperspektyviu komunistinio ūkio darbuotoju. Aukščiausia profesinės veiklos pakopa, kurią tuomet galėjo pasiekti Petras Gintautas – dirbti Auseniškių tarybinio ūkio valdytoju. Vėliau, 1964 m. Tiltų kolūkio pirmininku išrinktas P.Armalis pasikvietė į Tiltus ir savo pažįstamą agronomą Petrą Gintautą. Po įgyvendintos žemių melioracijos kolūkis atsigavo ir tapo „milijonieriumi“, o kolūkiečių šeimoms buvo pradėti statyti namai. Tokiu būdu Tiltuose prigijo ir Petras Gintautas Kleinotas, po Lietuvos valstybingumo atkūrimo prasidėjusios žemės ūkio reorganizacijos, kurį laiką vadovavęs Lieponių žemės ūkio bendrovei. Šiandien – aktyvus kaimo bendruomenės kultūrinio gyvenimo dalyvis ir senų amatų žinovas. Vaikystėje pagalbininku tėvams noriai buvęs P.G. Kleinotas, šiuolaikiniams vaikams ir jaunimui gali akivaizdžiai pademonstruoti ir išaiškinti kaip reikia vyti botagus, virves, pančius. Papasakoti apie vijimo būdus ir tam reikalui būtinas priemones. Senolis pina puikius krepšius iš lazdyno, žilvičio vytelių ir netgi iš pušies šaknų. O tvarte saugo autentiškai kaimo dvasiai palaikyti būtiną transporto priemonę – arklį, kurį Bėriuku šaukia. Pasivažinėjimas kaimo keliuku su važnyčiotoju Petru Gintautu pralinksmina ne tik vaikų, bet ir į Tiltus užsukusių rimtų suaugusiųjų svečių veidus. Ir karalius, ir zakristijonas Guvus dzūkas, sulaukęs senjoro amžiaus nė minutei neužsisklendė namuose. Atviram, gerų siekių vedinam kraštiečiui veiklos netrūksta. Aktyviai dalyvaujantis bendruomenės veikloje dažnai imasi aktoriaus mėgėjo amato. „Kuom tik aš nebuvau: daug kartų Kalėdų seneliu, karaliumi, - linksmai vardina tiltietis. – Ir Tiltų folkloriniame ansamblyje dainavau. Kur pakviečia vaidinti, ten ir dalyvauju. Negali gi žmogus užsidaręs namie sėdėt“. Be Petro Gintauto neapsiėjo ir Tiltų bendruomenę 2012 metais muzikiniame pasaulyje išgarsinęs projektas, kurio metu Tiltuose debiutavo nauja operos „Tosca“ versija. Kartu su profesionaliais operos dainininkais, scenoje dainavo ir Tiltų žmonės, jiems buvo patikėti atntraplaniai vaidmenys, o P.G. Kleinotui tąkart teko zakristijono vaidmuo. Pats brangiausias Su Tiltų kaimo bendruomenės aktyvistais aplankęs ne vieną užsienio šalį, senolis prisipažįsta, kad brangesnio kampelio nei jo gimtinė, pasaulyje neras. „Savas kraštas – pats brangiausias, bet jau nieko nesugrąžinsi, - ilgisi gimtos žemės kraštietis. – Mūsų sodybos vietoje jau šeimininkauja kiti“. Ir prasitaria, kad jei būtų suteikta galimybė susigrąžinti nors lopinėlį gimtosios sodybos žemės, jis būtinai ja pasinaudotų. Tas nemarus prarastos gimtinės ilgesys paskatino tiltietį pasirūpinti istorinės atminties ženklinimu. 2014 metais Petras Gintautas Kleinotas, jaunesniojo brolio Vlado palaikomas, inicijavo gimtojo Bakaloriškių kaimo tragedijos įamžinimo – paminklinio akmens atidengimo ir 220-ųjų kaimo metinių paminėjimo šventę. GRAŽINA NOREIKIENĖ