Šių metų balandžio 12 dieną sukako 73 metai, kai Rūdninkų girios banditai, vadinamieji raudonieji partizanai, sudegino Bakaloriškių kaimą. Tragedija įvyko antrąją Velykų dieną, kai visas krikščioniškas pasaulis šventė prisikėlimą ir atsinaujinimą. Prisiminimuose ir įvairiuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Bakaloriškių kaime veikė savisaugos būrys, iki okupacijos buvo apie 10-12 šaulių, palaikiusių tvarką. Čia gyveno Lietuvos patriotai, mylintys savo gimtinę ir sakę neleisiantys nei bolševikams, nei vokiečių okupantams mindžioti Lietuvos žemės. Tai buvo drąsūs, bebaimiai žmonės, mąstę patriotiškai, vieningi ir stiprūs kartu. Kaip kartais šių savybių trūksta dabar! Istorija mums ne tik primena, ji ir moko, skatina nepaminti vertybių ir išlikti vieningiems. Deja, patriotizmas ir buvo ta priežastis, dėl ko kaimas buvo sunaikintas.
Iš liudytojų atsiminimų galima susidaryti maždaug tokį Bakaloriškių deginimo vaizdą: kaimo žmones pažadino šaudymas, norėdami padegti kaimą baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinius trobesių stogus, žmonės girdėjo šaudymus ir granatų sprogimus. Įsiveržę į kaimą trobesius padeginėjo ir užsidegusių stogų šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį Bilaiškių raistą; jiems pavymui šaudė, matyt, norėjo pagąsdinti. Raudonieji iš padegtų trobesių neleido gelbėti jokio turto. Jei kas ir bandydavo pagriebti ryšulį drabužių, pasisemti grūdų, viską atimdavo ir mesdavo į ugnį, neleido paleisti iš tvartų gyvulių, ištrūkusius gyvulius šaudė. Užpuolikai grobė kaimo žmonių turtą, prisikrovė jo pilnus vežimus. Raiste ir pamiškėse pasislėpę žmonės girdėjo iš degančio kaimo sklindantį galvijų baubimą, kiaulių žviegimą, matė, kaip dūmais ir pelenais virsta jų sodybos. Baudėjams pasitraukus sugrįžę kaimo žmonės savo sodybų vietoje rado krūvas degėsių, kai kur rusenančius sienojus, smilkstančius grūdus, drabužius, tvyrantį troškų svylančios gyvulių mėsos tvaiką, į dangų besistiebiančius vienišus kaminus, šulinių svirtis. Tas klaikus vaizdas visam gyvenimui įstrigo bakaloriškiečių atmintyje.
Gelžbetoninio kryžiaus pastatymo idėjos sumanytojai – broliai Vladislovas ir Gintautas Kleinotai, kilę iš šio kaimo, jame gimę ir kiek paaugę. Jie suprato, jautė, kad tragedijos aukų atminimą būtina įamžinti. Kryžių ir pagamino pats Vladislovas Kleinotas – kūrė, projektavo, gamino savo namuose. Kryžius „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ rado gražią vietą kaimo pradžią žyminčioje kryžkelėje.
Dusmenų parapijos klebonas atlaikė gražias mišias Dusmenų bažnytėlėje, po jų visi suvažiavo į Bakaloriškes. Iškilmėse dalyvavo daug žmonių – kaimo ir apylinkių gyventojai, Trakų rajono šauliai, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Ona Karužaitė Glebienė, pasakiusi įkvepiančią kalbą, kuri darsyk paskatino apmąstyti, kokia kaina mes visi dabar gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Žuvusiųjų aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, klebonas pašventino kryžių, o mums buvo įdomu paklausyti, ką apie to meto įvykius ir apie savo idėjas pasakoja Vladislovas Kleinotas. Jis ne tik kad su broliu pastatė kryžių, bet ir spėjo išleisti savo prisiminimų knygą „Kelionė į nežinią“, kurioje aprašomi ne tik tragiški įvykiai, bet ir gyvenimas iki ir po jų, kai netekus tėvo mama viena išaugino keturis vaikus... Kryžius – simbolis kančių, vargų, nelaimių, po kurių žmonės vis tik atsitiesė. Tikiu, kad jaunoji karta jautriau priims istorijos pamokas, gerbs tautos atminimą, sieks būti Lietuvos patriotais.
Bakaloriškės – „cykus“ ir gražus Dzūkijos kaimas, išgyvenęs tragediją. Gera matyti, kad kaimas, nors sužalotas, bet neužmuštas, jis - gyvas.
VILMA PUIŠIENĖ,
Seimo narių Jono Liesio ir Juozo Baublio padėjėjaBalandžio 23 dieną, saulėtą Atvelykio sekmadienį, teko dalyvauti nekasdieniame renginyje, kuriame atstovavau Seimo narius Joną Liesį ir Juozą Baublį – Trakų rajone, Onuškio seniūnijoje, Bakaloriškių kaime buvo šventinamas kryžius. Dabarties Lietuvoje tai neeilinis įvykis. Visi žino garsųjį Pirčiupių deginimą, o apie tai, kas vyko visai šalia, mūsų rajone, nėra girdėję. Tai yra klaida. O klaidas reikia taisyti. Apie tai kalbėti, pasakoti, kad jauni žmonės žinotų savo krašto istoriją. Kitaip sakant, dalyvavau gyvoje istorijos pamokoje.
Šių metų balandžio 12 dieną sukako 73 metai, kai Rūdninkų girios banditai, vadinamieji raudonieji partizanai, sudegino Bakaloriškių kaimą. Tragedija įvyko antrąją Velykų dieną, kai visas krikščioniškas pasaulis šventė prisikėlimą ir atsinaujinimą. Prisiminimuose ir įvairiuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Bakaloriškių kaime veikė savisaugos būrys, iki okupacijos buvo apie 10-12 šaulių, palaikiusių tvarką. Čia gyveno Lietuvos patriotai, mylintys savo gimtinę ir sakę neleisiantys nei bolševikams, nei vokiečių okupantams mindžioti Lietuvos žemės. Tai buvo drąsūs, bebaimiai žmonės, mąstę patriotiškai, vieningi ir stiprūs kartu. Kaip kartais šių savybių trūksta dabar! Istorija mums ne tik primena, ji ir moko, skatina nepaminti vertybių ir išlikti vieningiems. Deja, patriotizmas ir buvo ta priežastis, dėl ko kaimas buvo sunaikintas.
Iš liudytojų atsiminimų galima susidaryti maždaug tokį Bakaloriškių deginimo vaizdą: kaimo žmones pažadino šaudymas, norėdami padegti kaimą baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinius trobesių stogus, žmonės girdėjo šaudymus ir granatų sprogimus. Įsiveržę į kaimą trobesius padeginėjo ir užsidegusių stogų šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį Bilaiškių raistą; jiems pavymui šaudė, matyt, norėjo pagąsdinti. Raudonieji iš padegtų trobesių neleido gelbėti jokio turto. Jei kas ir bandydavo pagriebti ryšulį drabužių, pasisemti grūdų, viską atimdavo ir mesdavo į ugnį, neleido paleisti iš tvartų gyvulių, ištrūkusius gyvulius šaudė. Užpuolikai grobė kaimo žmonių turtą, prisikrovė jo pilnus vežimus. Raiste ir pamiškėse pasislėpę žmonės girdėjo iš degančio kaimo sklindantį galvijų baubimą, kiaulių žviegimą, matė, kaip dūmais ir pelenais virsta jų sodybos. Baudėjams pasitraukus sugrįžę kaimo žmonės savo sodybų vietoje rado krūvas degėsių, kai kur rusenančius sienojus, smilkstančius grūdus, drabužius, tvyrantį troškų svylančios gyvulių mėsos tvaiką, į dangų besistiebiančius vienišus kaminus, šulinių svirtis. Tas klaikus vaizdas visam gyvenimui įstrigo bakaloriškiečių atmintyje.
Gelžbetoninio kryžiaus pastatymo idėjos sumanytojai – broliai Vladislovas ir Gintautas Kleinotai, kilę iš šio kaimo, jame gimę ir kiek paaugę. Jie suprato, jautė, kad tragedijos aukų atminimą būtina įamžinti. Kryžių ir pagamino pats Vladislovas Kleinotas – kūrė, projektavo, gamino savo namuose. Kryžius „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ rado gražią vietą kaimo pradžią žyminčioje kryžkelėje.
Dusmenų parapijos klebonas atlaikė gražias mišias Dusmenų bažnytėlėje, po jų visi suvažiavo į Bakaloriškes. Iškilmėse dalyvavo daug žmonių – kaimo ir apylinkių gyventojai, Trakų rajono šauliai, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Ona Karužaitė Glebienė, pasakiusi įkvepiančią kalbą, kuri darsyk paskatino apmąstyti, kokia kaina mes visi dabar gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Žuvusiųjų aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, klebonas pašventino kryžių, o mums buvo įdomu paklausyti, ką apie to meto įvykius ir apie savo idėjas pasakoja Vladislovas Kleinotas. Jis ne tik kad su broliu pastatė kryžių, bet ir spėjo išleisti savo prisiminimų knygą „Kelionė į nežinią“, kurioje aprašomi ne tik tragiški įvykiai, bet ir gyvenimas iki ir po jų, kai netekus tėvo mama viena išaugino keturis vaikus... Kryžius – simbolis kančių, vargų, nelaimių, po kurių žmonės vis tik atsitiesė. Tikiu, kad jaunoji karta jautriau priims istorijos pamokas, gerbs tautos atminimą, sieks būti Lietuvos patriotais.
Bakaloriškės – „cykus“ ir gražus Dzūkijos kaimas, išgyvenęs tragediją. Gera matyti, kad kaimas, nors sužalotas, bet neužmuštas, jis - gyvas.
VILMA PUIŠIENĖ,
Seimo narių Jono Liesio ir Juozo Baublio padėjėja
Šių metų balandžio 12 dieną sukako 73 metai, kai Rūdninkų girios banditai, vadinamieji raudonieji partizanai, sudegino Bakaloriškių kaimą. Tragedija įvyko antrąją Velykų dieną, kai visas krikščioniškas pasaulis šventė prisikėlimą ir atsinaujinimą. Prisiminimuose ir įvairiuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Bakaloriškių kaime veikė savisaugos būrys, iki okupacijos buvo apie 10-12 šaulių, palaikiusių tvarką. Čia gyveno Lietuvos patriotai, mylintys savo gimtinę ir sakę neleisiantys nei bolševikams, nei vokiečių okupantams mindžioti Lietuvos žemės. Tai buvo drąsūs, bebaimiai žmonės, mąstę patriotiškai, vieningi ir stiprūs kartu. Kaip kartais šių savybių trūksta dabar! Istorija mums ne tik primena, ji ir moko, skatina nepaminti vertybių ir išlikti vieningiems. Deja, patriotizmas ir buvo ta priežastis, dėl ko kaimas buvo sunaikintas.
Iš liudytojų atsiminimų galima susidaryti maždaug tokį Bakaloriškių deginimo vaizdą: kaimo žmones pažadino šaudymas, norėdami padegti kaimą baudėjai šaudė padegamosiomis kulkomis į šiaudinius trobesių stogus, žmonės girdėjo šaudymus ir granatų sprogimus. Įsiveržę į kaimą trobesius padeginėjo ir užsidegusių stogų šiaudų kuokštais. Prasidėjus šaudymui kaimo žmonės bėgo slėptis į netoliese esantį Bilaiškių raistą; jiems pavymui šaudė, matyt, norėjo pagąsdinti. Raudonieji iš padegtų trobesių neleido gelbėti jokio turto. Jei kas ir bandydavo pagriebti ryšulį drabužių, pasisemti grūdų, viską atimdavo ir mesdavo į ugnį, neleido paleisti iš tvartų gyvulių, ištrūkusius gyvulius šaudė. Užpuolikai grobė kaimo žmonių turtą, prisikrovė jo pilnus vežimus. Raiste ir pamiškėse pasislėpę žmonės girdėjo iš degančio kaimo sklindantį galvijų baubimą, kiaulių žviegimą, matė, kaip dūmais ir pelenais virsta jų sodybos. Baudėjams pasitraukus sugrįžę kaimo žmonės savo sodybų vietoje rado krūvas degėsių, kai kur rusenančius sienojus, smilkstančius grūdus, drabužius, tvyrantį troškų svylančios gyvulių mėsos tvaiką, į dangų besistiebiančius vienišus kaminus, šulinių svirtis. Tas klaikus vaizdas visam gyvenimui įstrigo bakaloriškiečių atmintyje.
Gelžbetoninio kryžiaus pastatymo idėjos sumanytojai – broliai Vladislovas ir Gintautas Kleinotai, kilę iš šio kaimo, jame gimę ir kiek paaugę. Jie suprato, jautė, kad tragedijos aukų atminimą būtina įamžinti. Kryžių ir pagamino pats Vladislovas Kleinotas – kūrė, projektavo, gamino savo namuose. Kryžius „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ rado gražią vietą kaimo pradžią žyminčioje kryžkelėje.
Dusmenų parapijos klebonas atlaikė gražias mišias Dusmenų bažnytėlėje, po jų visi suvažiavo į Bakaloriškes. Iškilmėse dalyvavo daug žmonių – kaimo ir apylinkių gyventojai, Trakų rajono šauliai, Onuškio seniūnė Zita Aniulienė, Ona Karužaitė Glebienė, pasakiusi įkvepiančią kalbą, kuri darsyk paskatino apmąstyti, kokia kaina mes visi dabar gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Žuvusiųjų aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, klebonas pašventino kryžių, o mums buvo įdomu paklausyti, ką apie to meto įvykius ir apie savo idėjas pasakoja Vladislovas Kleinotas. Jis ne tik kad su broliu pastatė kryžių, bet ir spėjo išleisti savo prisiminimų knygą „Kelionė į nežinią“, kurioje aprašomi ne tik tragiški įvykiai, bet ir gyvenimas iki ir po jų, kai netekus tėvo mama viena išaugino keturis vaikus... Kryžius – simbolis kančių, vargų, nelaimių, po kurių žmonės vis tik atsitiesė. Tikiu, kad jaunoji karta jautriau priims istorijos pamokas, gerbs tautos atminimą, sieks būti Lietuvos patriotais.
Bakaloriškės – „cykus“ ir gražus Dzūkijos kaimas, išgyvenęs tragediją. Gera matyti, kad kaimas, nors sužalotas, bet neužmuštas, jis - gyvas.
VILMA PUIŠIENĖ,
Seimo narių Jono Liesio ir Juozo Baublio padėjėja
