Austra Zapolskienė, buvusi „Galvės“ redaktorė, išleido savo kūrybos knygą „Pasaulis dar margesnis“. Vakar įvyko šios knygos pristatymas Trakų kultūros rūmuose, šiandien spausdiname A. Zapolskienės knygos ištraukas.  

Ne Jūsų Alicija

  Neišsiųsti laiškai Neseniai apleistoje palėpėje aptikau voratinkliais bei dulkėmis aplipusią, kinivarpų apgraužtą ir vos vos besilaikančią prosenelės Magdalenos kelioninę skrynelę. Neatsargiai paleidusi sunkų, geležimi apkaustytą dangtį, pamačiau, kaip prasiskyrus lentelėms, už jų esančioje slaptavietėje kažkas subolavo. Radau nestorą iš pageltusio popieriaus susuktą ritinėlį, kurio abu galai buvo užlieti nuo senumo parudavusiu bičių vašku. Kai nekantraudama, drebančiais pirštais ji nukrapščiau, iš ritinėlio pažiro kelios nedidelės popieriaus skiautelės, išmargintos dailia, aiškiai įskaitoma rašysena. Negalėjau patikėti, kad aptikau tokį lobį, bet laiškus tyrę keli ekspertai pripažino, jog jie tikrai parašyti prieš 200 metų. Kur vyko veiksmas ir kas buvo toji Alicija, išsiaiškinti nepavyko. Bet gal tai nė nesvarbu, svarbiausia, kad buvo tokia Meilė.   Jūsų Didenybe, Karaliau Česlovai, Pagaliau kilniai leidote ištarti man Jūsų vardą. Jeigu Jūs žinotumėte, kiek kartų aš nusidėjau, kai slapčiomis, jums nė nenutuokiant, jau buvau jį ištarusi gal tūkstantį kartų. Kai tik vėjas pūsdavo Jūsų karalystės, kurią man pats andai aprodėte, pusėn, aš švelniai ir tyliai kuždėdavau: Če-slo-vai, Č-e-s-l-o-v-a-i, Česlovai... Kai karštą vasaros dieną krisdavau į gaivius upelio vandenis, o aplinkui siūruodavo nendrės, garsiai šaukdavau: Česlovai! Česlovai! Česlovai! Nežinau, ar vėjas, upelis ir debesys yra patikimi pasiuntiniai, ar jie perduodavo Jums slaptus mano sveikinimus? Laukdama šviesion jaunystėn sugrįžtu, per pasaulį tavo pėdsakais aš bėgu. Meilė pavertė mane klajūnu vėju. Širdį neša jis į krantą, ten, kur tu... Ne Jūsų Alicija, 1800, liepa   Jūsų Didenybe, Karaliau Česlovai, Nežinau, kokiu būdu, gerumu ar apgaule Jūs paviliojote du pačius ištikimiausius mano tarnus - Ramybę ir Sveiką protą. Be pirmosios aš galbūt kaip nors išsiversiu. Turiu prisipažinti, kad kartais būnu tikra patrakėlė. Tačiau be mane saugojusio Sveiko proto ilgai neištversiu. Gerai žinote, kad niekas nemėgsta tokių kaip aš, padebesiais skraidančių baltų varnų. Tik Sveikas protas sulaikydavo mano ranką, kai norėdavau parašyti ir perduoti Jums bent mažą laiškelį. Tai jis užspausdavo man lūpas, kad mums susitikus aš neištarčiau lemtingo „Myliu“, Jūsų Kilnybe! Iki šiol nieko neprašiau. Žinau, kad iš stipresnių už save nevalia nieko prašyti. Jie patys turi pasiūlyti ir duoti... Pagaliau Meilė - ne duonos riekė, kurios galima maldauti, kai labai išalksti. Jinai arba yra, arba ne. Grąžinkite man tik mano tarnus. Ne Jūsų Alicija, 1800, rugpjūtis   Jūsų Kilnybe, Visai neseniai man padovanojote itin vertingą dovaną - tris valandas malonių pašnekesių apie visus ir apie viską. Seniai žinojau, kad didžiausias Jūsų rūpestis - karalystės žemių išsaugojimas, jos bei visų vasalų ir pavaldinių likimas. Tam Jūs negailite nei savo laiko, nei sveikatos. Tik kai nuovargis Jus „išverčia iš balno“, ryžtatės trumpam išvykti į stumbrų ar elnių medžioklę. Prasitarėte, kad retkarčiais, stovėdamas prie menės lango, slapčia stebite, kaip po pilies kiemą zuja ginkluoti sargybiniai, tarnai ir šeimynykščiai. Visi jie Jums labai artimi, savi ir brangūs. Ak, kaip aš norėčiau būti jų vietoje! Jeigu Jūs žiūrėtumėte man pavymui, mielai šluočiau pilies kiemą. Ne Jūsų Alicija 1800, rugsėjis   Karaliau Česlovai, Nors nuo to laiko (kai Mindaugas mus pakrikštijo) prabėgo du šimtmečiai, aš tebesu Pagonė. Tikiu Visagali kūrėją, Saulę, Vėją, Lietų ir ypač Medžius. Ąžuolai suteikia man stiprybės, iš beržų pasisemiu švelnumo, iš saulės prašau šilumos, iš lietaus - šviesaus liūdesio. Pradėdama dieną ir vakarais karštai meldžiuosi: Viešpatie, atleisk mums mūsų kaltes! Dieve gerasis, Dieve gailestingasis, visiems tiems, kuriuos šiandien ištiko baisi nelaimė, kurių širdys plyšta iš skausmo, kurie šaukiasi tavęs, kurie netiki Tavimi, kurie sklidini neapykantos, tuštybės, rūstybės, gobšumo, žiaurumo, kurie sušalę ir alkani, kurie vieniši ir visų apleisti, kurie pažeminti ir nuskriausti, kurie neturi kur prisiglausti, kurie kenčia baisius skausmus, kurie praradę net Viltį, atleisk jiems, nuramink juos, priglausk juos! Jau penkerius metus, kad ir kaip būčiau pavargusi ar neturėčiau laiko, niekada nepamirštu paprašyti, kad ligos ir nelaimės aplenktų Jūsų namus. Alicija, 1800, rugsėjis P. S. Kai Kristus kalbėjo: „Atleiskite savo priešams“, jis taip sakė ne dėl priešų, o dėl mūsų pačių. Prašė todėl, kad Meilė — nuostabesnė už neapykantą.   Jūsų Kilnybe, Kartą klausėte, kodėl pasaulis toksai tobulas, o žmonės ne? Kodėl aplinkui tiek daug žiaurumo, keršto, neapykantos ir smurto? Kieno valia ir kam panorėjus praliejamos marios kraujo? Kodėl būtinai turi būti blogis, kodėl jo neįmanoma išvengti? Ogi todėl, kad Žemei reikalinga auka. Už tai, kad mes atėjome ir gyvename joje, mokame Žemei nuomą. Man regis, kad didžiausios niekšybės padaromos iš baimės, iš baimės, Jūsų Didenybe. Po saule nėra nieko amžino. Tik upės, kalnai ir miškai lieka ilgam, o mes išeiname taip trumpai, tik akimirką čia pabuvę. Bet dalis žmonių (niekingi bailiai) elgiasi taip, tarsi jie būtų Laiko ir Amžinybės valdovai. Gal žudydami, naikindami ir griaudami, jie keršija Kūrėjui už savo pačių menkumą ir bejėgiškumą? Gal iš baimės prieš nežinią, į kurią visi nugrimsime, lyg į kokius tamsius juodus vandenis? Ar beišnirsime kur menka smiltele, žaliuojančiu ajeru, auksažvyne žuvele ar blyškiu perlu, gulinčiu perlamutrinėje geldelėje upės dugne? Alicija, 1800, rugsėjis   Jūsų Didenybe, Nežinau, ar tikite stebuklais, ar ne, o aš tikiu. Ne vieną mano prašymą (tiesa, labai kuklų) Kūrėjas jau patenkino. Kai seniai seniai nebuvau Jūsų mačiusi, panūdau nors akimirkai susitikti ir pažvelgti i mielas, nerimo bei rūpesčių prigesintas akis. Paskui nuvykau į rūmuose surengtą pokylį, nors gerai žinojau, kad Jūs sergate ir ten nebūsite. Tačiau visai netikėtai mes susidūrėme tamsaus koridoriaus tarpduryje. Jūs toks paniuręs, susikrimtęs, nualintas karštinės, trumpam stabtelėjote ir pratarėte kelis žodžius. Nežinau, ar Jūs beprisimenate tą susitikimą, bet man jis buvo tarsi stebuklas. Paskui Jūs nuskubėjote į savo karališkąji guolį. Aš gi juokiausi ir linksminausi su visais dvariškiais, nors norėjau tik vieno: būti šalia ir laikyti ranką ant degančios Jūsų kaktos. Deja, stebuklai nesikartoja. O gal negalima tiek daug prašyti? Alicija, 1800, spalis   Karaliau Česlovai, Sakoma, belskis, ir bus atidaryta, prašyk, ir būsi išgirstas! Jūs manęs neišgirdote arba apsimetate, kad nieko neatsitiko. Galima Jus suprasti. Karalius privalo būti protingas. Bet ar karalius nėra girdėjęs, jog Meilė - pati didžiausia paslaptis, kurios ieškojo viso pasaulio išmintingieji, ir kad tiktai mylėdami galime artintis tiek prie atstumtosios širdies, tiek prie Viešpaties kojų. Daug kartų bandžiau Jus pamiršti, tik nieko neišėjo, nes Jūsų iš savo gyvenimo lengvai neišbrauksi. Bet įspėju, tokios meilės kaip manoji dar kartą gyvenime nesutiksite. Aš nelinkiu Jums nieko bloga, anaiptol, tegul Jus aplenkia visos negandos ir ligos, tebūnie Jums užtikrinta didžiausia, kokia tik begali būti, visų nuostabiausia laimė, turtas ir pasisekimas - tai mano linkėjimai. Tebūnie Jums atviras visas pasaulis, išskyrus vienas mažas širdies dureles, kurios neatsidarys, kad ir kaip Jūs mėgintumėte jas klibenti. Šiaip visa, visa tebūnie Jums prieinama taip plačiai ir taip pilnai, kiek tiktai įsigeisite. Ne Jūsų Alicija, 1800, spalis P. S. Kas myli žmogų tikra meile, tas nieko nenori iš jo gauti. Nei turtų, nei smagumo, nei garbės. Trokšta jam duoti, jį aukštinti, būti šalia jo.   Jūsų Didenybe, Jūs mane traukiate tarsi magnetas geležį. Gal man ir nederėjo įsimylėti, bet ar aš kalta, kad Jūs esate toks protingas, talentingas, doras, geras, galų gale gražus? Metų metais klaidžiojau ieškodama savo antrosios pusės, ir kai susitikome, krūptelėjo širdis. Supratau, kad tai Jūs. Tik kas iš to? Mes niekada nebūsime kartu. Kai ką nors iš aplinkinių apninka nemalonumai ir bėdos, juos guosdama visada kartoju, kad nėra padėties be išeities. O pasirodo yra. Kiek besukau galvą, nieko doro nesugalvojau. Kartais man atrodo, kad Jūs manęs nė nepastebite, o kartais giliai širdyje rusena viltis, kad Jums patinku. Dažnai būna taip negera, jog atrodo, kad šita Meilė - Dievo siųsta bausmė už kažkada neatsargiai išsprūdusius žodžius: „Niekada neįsimylėsiu kitai moteriai priklausančio vyro.” Jūsų Kilnybe, niekada nieko neatsižadėkite, kitaip neišvengsite nemalonumų. Kita vertus, geriau jau mylėti be atsako, negu visai visai nieko arba tik patį save. Mes kaip tyrų dvi smiltelės sūkuriuojam siaučiant vėjui. Ir beribėje erdvėje tai nutolstam, tai artėjam... Alicija, 1800, spalis   Karaliau Česlovai, Gal ir kvaila rašyti laiškus, kurių nė neketinu išsiųsti, bet kam daugiau, jei ne popieriaus lapeliui galėčiau patikėti viską, kas guli ant mano širdies, ir ką taip ilgai nuo visų slepiu. Mano gyvenimo samprata artima menininkui, kuris žino, kad pagal neišvengiamą savęs tobulinimo dėsnį poetas privalo giedoti, skulptorius mąstyti bronza, o tapytojas - visą pasaulį paversti savo nuotaikų veidrodžiu taip pat tikrai ir patikimai, kaip gudobelė turi pražysti pavasarį, kaip kvietys turi subrandinti auksines varpas rudenį, kaip nustatyta tvarka turi mėnulis pereiti iš pilnaties į delčią, iš delčios į jaunatį. Nėra tokio žmogaus, kuris būtų gimęs vien tik laimei. Laimingos meilės vaisius - vaikai. O iš nevilties ir ilgesio gimsta įstabūs muzikos kūriniai, eilėraščiai, paveikslai. Gal mano lūpomis Visagalis nori pasakyti visiems kažką svarbaus ir būtino. Jaunystėje laukdama savo princo maniau, kad jis atėjęs apipils mane dovanomis ir padarys laiminga. Dabar klausiu savęs: ką aš galėčiau Jums duoti? Juk tiek nedaug beliko ir laiko, ir kitų gėrybių. Alicija, 1800, spalis   Galvės vėjas