Mitros viršūnė (1695 m) Milfordo sąsiauryje, Naujoji Zelandija, 2013 m.

Anton Liachovič – vertėjas, menininkas ir keliautojas, aplankęs daugiau nei 20 valstybių visame pasaulyje. Meno ir naujų potyrių troškulys nubloškė Antoną į tolimą kraštą – Naująją Zelandiją, kuri sužavėjo taip, jog įkvėpimas kurti tapo apčiuopiamu rezultatu: pirmąja personaline paroda, kuri 2019 metų rugpjūčio 19 – rugsėjo 2 dienomis eksponuota LR Seime. Apie kūrybą, keliones ir nuotykius kalbamės su trakiečiu Antonu Liachovičiumi.

Neseniai publikavote savo pirmąją personalinę parodą LR Seime „Prisiminimai iš Ilgojo baltojo debesies šalies“. Kokia šio poetiško pavadinimo reikšmė?  Kas yra „Ilgojo baltojo debesies šalis“?

Nepoetiškas mano personalinės parodos pavadinimas būtų „Prisiminimai iš Naujosios Zelandijos“. Tačiau aš pasirinkau poetišką pavadinimą, nes maoriai (polineziečių gentys, kurios apgyvendino Naujosios Zelandijos salas nuo XI – XIV a.) pavadino Naująją Zelandiją „Aotearoa“, šio žodžio reikšmė ir yra „Ilgojo baltojo debesies šalis“. Kadangi maoriai plaukė iš Polinezijos ir ištisus mėnesius matė tik Ramiojo vandenyno bangas, kai jie artėjo prie Naujosios Zelandijos, horizonte pamatė ilgą baltą debesį, kuris buvo virš tos dar jų neatrastos žemės.

 

 Pristatėte fotografijas ir tapybos darbus. Kokią vietą jūsų kūryboje užima fotografija, o kokią – tapyba? Kuri veikla arčiau širdies?

Tapyba man arčiau širdies, nes kai tapau (netgi iš nuotraukų), galiu įdėti dalelytę savęs į kūrinius. Fotografija turbūt ne taip ryškiai, kaip nutapytas paveikslas, atspindi vidinį autoriaus pasaulį. Kai esu labai užimtas darbais ir negaliu tapyti/piešti, tada fotografuoju gamtovaizdžius, todėl fotografija man irgi yra tinkamas saviraiškos būdas.

 

 Papasakokite trumpai savo kūrybos priešistorę – kiek metų piešiate, fotografuojate?

Aš gimiau 1979 m. Trakuose, mokiausi ir užaugau savo gimtajame mieste. Prieš baigdamas Trakų vidurinę mokyklą, lankiau privačias gipsinių biustų piešimo pamokas Vilniuje, norėdamas geriau pasiruošti architektūros fakulteto stojamiesiems egzaminams. Tačiau persigalvojau ir įstojau į anglų filologijos fakultetą Vilniaus universitete, kur įgijau bakalauro laipsnį. Iškart po studijų baigimo išvykau į JAV, ten gyvenau ir dirbau beveik 5 metus. Nuo 1997 m. iki šiol man teko daug keliauti: Europoje, JAV, Kanadoje, Pietų Afrikoje, ir Naujojoje Zelandijoje. Nors piešti man patinka nuo pat vaikystės, daugiau laiko dailei pradėjau skirti 2012 m. po to, kai mano teta, profesionali dailininkė, paskatino mane sudalyvauti naivaus meno parodoje Baltarusijoje (Vitebsko mieste). 2015 m. ir 2018 m. mokiausi akvarelės technikos Vilniuje, 2016 m. dalyvavau dar vienoje dailės parodoje Vitebske, o nuo 2018 m. pradžios pradėjau lankyti „Editos Dailės Studiją“ Trakuose. Fotografija daugiau susidomėjau, keliaudamas JAV ir Kanadoje – ten padariau daug nuotraukų besigrožėdamas nuostabiais gamtovaizdžiais. Rimčiau pradėjau fotografuoti nuo 2013 m., kai įsigijau profesionalų „Nikon“ fotoaparatą,  tada ruošiausi savo pirmajai kelionei į Naująją Zelandiją.

„Širdyje esu menininkas, todėl šis „dailininkas“ manyje veržiasi į laisvę ir nori reikštis įvairiais būdais“.

 

Kodėl apskritai tapote, fotografuojate – kuriate? Kas paskatino imtis kūrybinės veiklos?

Fotografuoju ir tapau savo malonumui, man labai patinka eksperimentuoti su spalvų deriniais, atrasti vis naujų, netikėtų kompozicijų. Mielai tapau peizažus, dažnai mano darbuose pasitaiko architektūros elementų, gamtos motyvų. Nuostabūs vaizdai bei emocijos, išgyventos kelionių metu, skatina kurti ir tobulėti dailės srityje. Širdyje esu menininkas, todėl šis „dailininkas“ manyje veržiasi į laisvę ir nori reikštis įvairiais būdais.

 

Akivaizdu, kad gamta – Jūsų įkvėpimo šaltinis? Kas dar Jus įkvepia kurti?

Taip, gamta yra pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis. Mane dar įkvepia kurti knygos apie meną (su įžymių menininkų paveikslų reprodukcijomis), taip pat ekskursijos meno galerijose arba muziejuose. Pavyzdžiui, neišdildomų įspūdžių paliko ekskursija „Ermitaže“ Sankt Peterburge, Luvre, Paryžiuje, Ambuazo pilyje (Prancūzijoje), kur paskutiniuosius savo 2 metus gyveno ir kūrė Leonardas da Vinčis, apsilankymas meno galerijose Orleane (Prancūzijoje); ekskursijos Saragosos  galerijose (Ispanija).

 

Ką manote apie technikos ir jausmo santykį mene? Kaip manote, ar būtina mokytis piešti, fotografuoti, lankyti kursus, studijuoti dailės akademijoje? Egzistuoja ir kūryba vien iš jausmo (žmonės tai vadina talentu), be techninių žinių: „nuspaudžiu mygtuką ir kadras“ arba „imu teptuką, popierių, spalvas ir piešiu“. Kokia Jūsų pozicija šia tema?

Manau, kad mene turi būti balansas tarp technikos ir jausmo. Apie save galiu pasakyti, kad tikriausiai gimiau su talentu tapyti, nes jau vaikų darželyje aš visą laiką piešiau,  nors niekas manęs nemokė, kaip tai daryti. Namie irgi daug piešdavau ir nelankiau jokių dailės būrelių. Metams bėgant mano kūryboje susiformavo asmeniškas, savitas stilius. Kažin, jei stočiau į dailės akademiją, gal dėl visokiausių meno teorijų ir t.t. aš prarasčiau šį savo stilių? Tačiau vien talento iš prigimties, manau, nepakanka, todėl aš ir pradėjau lankyti „Editos Dailės Studiją“ Trakuose, kad išmokčiau dailės pagrindų, kurie padėtų man toliau vystyti ir tobulinti mano stilių. Tą patį galiu pasakyti ir apie fotografiją. Prieš porą metų nusipirkau knygą „1000 gudrybių ir patarimų, kaip fotografuoti ir filmuoti“. Taip pat stengiuosi semti naujų žinių apie fotografiją iš savo draugų – profesionalių fotografų, iš interneto ir kitų šaltinių.

 

Pasidalinkite savo kūrybos procesu: kaip gimsta mintis nutapyti paveikslą? Ar ilgai vystote idėją? O gal iš karto sėdate ir piešiate? Kiek Jūsų laiko užima tapyba? Gal skaičiavote, kiek vidutiniškai valandų užtrunka nutapyti paveikslą?

Kadangi aš dirbu laisvai samdomu vertėju ir daug laiko praleidžiu prie kompiuterio versdamas įvairaus pobūdžio tekstus į/iš lietuvių, rusų, anglų kalbas, laiko tapybai lieka mažiau. Dabar dažniausiai tapau paveikslus iš nuotraukų. Nesu abstraktaus meno dailininkas, realizmas man arčiau širdies. Piešti/tapyti gamtoje arba plenerų metu tenka nedažnai. Kas liečia laiką, viskas priklauso nuo technikos. Pavyzdžiui, liedamas akvarelę, turiu užbaigti paveikslą tą pačią dieną, nes akvarelė labai greitai džiūsta (gali užimti 1-3 valandas). Aliejiniai dažai džiūsta ilgiau, todėl vieno paveikslo tapymas gali užimti porą savaičių. Dabar dažniausiai tapau akriliniais dažais, nes jie gana greitai džiūsta, o efektas – beveik kaip su aliejiniais dažais. Kai tapau akriliniais dažais, vidutiniškai reikia 12-15 valandų nutapyti vieną didesnį (pvz. 50×70 cm) paveikslą.

 

Kelionė į Naująją Zelandiją – iš jos parsivežėte ne tik pluoštą nuotraukų, bet ir visą parodą, įkvėptą šios šalies. Kuo Jums ypatinga Naujoji Zelandija?

Tai tikriausiai vienintelė valstybė mūsų planetoje, kur vienoje šalyje yra beveik visos landšafto rūšys ir daugybė „gamtos stebuklų“: atogrąžų miškai, kalnai, fiordai, ugnikalniai, geizeriai, smėlio kopos, ledynai (kai kurie ledynai nusileidžia iki pat atogrąžų miškų – toks fenomenas yra tik N. Zelandijoje ir niekur kitur), savita flora ir fauna, o aplink Tasmano jūra ir Ramusis vandenynas su savo gyvūnija. N. Zelandija man ypatinga dar ir tuo, kad ten patyriau truputį „rojaus“, kai buvau Nacionaliniame Fiordlendo parke Pietinėje saloje. Įspūdis toks, tarsi gamta yra nepaliesta žmonių ir atmosfera tenai tarp nuostabių kalnų, fiordų ir įlankų labai ypatinga – ten tiesiog reikia pačiam pabūti, nes nei nuotraukos, nei žodžiai negali perteikti atmosferos. Manau, kad N. Zelandijos vyriausybė ir gamtosaugos atstovai padarė viską, kad N. Zelandijos kvapą gniaužiantis grožis liktų visų žmonių paveldu, o ne taptų kokių multimilijonierių privačia valda.

Neužmirštamas nuotykis įvyko 2013 m. mano pirmosios kelionės į N. Zelandiją metu. Po nuostabių potyrių Milfordo sąsiauryje ir Fiordlende turistiniu autobusu nuvykau į Kvinstauno miestą, kuris yra žinomas kaip Naujosios Zelandijos pramogų sostinė. Kvinstaunas apsuptas gražių kalnų, šalia – Vakatipu ežeras. Pirmą dieną nusprendžiau pasigrožėti vaizdais iš kruizinio laivo. Jau plaukėme atgal Kvinstauno prieplaukos link, dėl staigaus ir stipraus vėjo gūsio mano kepurė nulėkė į vandenį. Mintyse atsisveikinau su kepure, bet kažkas iš turistų pasakė laivo kapitonui ir jo pagalbininkui apie mano „incidentą“. Netrukus laivas apsisuko ir nuplaukė mano plūduriuojančios kepurės link. Kapitono pagalbininkas paėmė ilgą lazdą su kabliu gale, ištraukė pamestą kepurę ir įteikė ją man. Po to kapitonas pranešė per garsiakalbį: „Mes tiesiog norėjome pagerbti mūsų keleivį iš Lietuvos ir nepalikti jo be kepurės“.

Šiemet antrosios kelionės Naujojoje Zelandijoje metu išbandžiau skraidymą nedideliuose lėktuvuose. Vienas iš mano draugų – lakūnas, ir likus 5 dienoms iki kelionės pabaigos, jis pakvietė mane paskraidyti virš Šiaurinės salos. Parodė, kaip valdyti lėktuvo vairaratį, pabandžiau ir savarankiškai valdyti lėktuvą. Teko skristi labai arti trijų pagrindinių Šiaurinės salos ugnikalnių: Tongariro, Ruapehu ir Narahoja, taip pat virš Taupo ežero – didžiausio ežero šalyje. Tai buvo neapsakomai nuostabūs potyriai!

Panašu, kad be tapybos ir fotografijos turite dar vieną aistrą – keliones. Koks Jūs keliautojas? Pagal kokius kriterijus renkatės kelionių kryptis?

Taip, man labai patinka keliauti. Stengiuosi vienu metu „nušauti du zuikius“: tiek pakeliauti, tiek aplankyti savo draugus. Tačiau ateityje, manau, reikės pabandyti užsisakyti kelionę į kokią nors šalį per kelionių agentūrą. Tarp kitko, man patinka paskaityti knygą „Didieji pasaulio stebuklai. Įspūdingas gamtos stebuklų vadovas“ ir tiesiog „mintyse pakeliauti“ kitose šalyse, kai peržiūriu nuostabias šios knygos nuotraukas ir skaitau įvairių pasaulio kraštų aprašymus.

Vaizdas nuo Stalo kalno Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje, 2008 m.

Pasidalinkite savo kelionių nuotykiais, labiausiai įstrigusiais atmintyje.

Teko praleisti 3 savaites Pietų Afrikos Respublikoje, keliavau Krugerio nacionaliniame parke, pamačiau daugybę įvairių gyvūnų, paukščių ir augalijos. Po to su draugais nuvažiavome į Moholoholo laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą. Susipažinau su centro savininku – ponu Brajenu Džonsu, kuris nuo pat vaikystės draugavo su gyvūnais ir paukščiais (beveik kaip Mauglis) ir išmoko jų kalbos. Jis mums pademonstravo, kaip kalba su liūtais, hienomis ir kitais gyvūnais, parodė, kaip greitai bėga gepardas. Iš labai arti susipažinau su maitvanagiais ir grifais, teko proga juos pamaitinti.

Draugai iš Keiptauno nuvažiavo su manimi prie Gerosios vilties kyšulio, kur susilieja Indijos  ir Atlanto vandenynų vandenys. Ta vieta paliko man daug neišdildomų įspūdžių: buvo nuostabu matyti, kaip šiltas Indijos vandenyno vanduo (pilkos spalvos) susilieja su šaltu Atlanto vandenyno vandeniu (mėlynos spalvos). Kai stovėjau toje Gerosios vilties kyšulio pusėje, kur Indijos vandenynas, į mane pūtė šiltas oras, o paėjęs vos 50 metrų į kitą kyšulio pusę, pajutau šaltą Atlanto vandenyno orą. Labai unikali ir ypatinga vieta! Tiesa, vandenynas prie tų krantų yra labai audringas ir sraunus – ten nuskendo daug laivų, todėl tą kyšulį pavadino Gerosios vilties kyšuliu, nes laivų įgula turėjo viltį saugiai pasiekti tuos krantus.

Šveicarijos Alpėse turėjau daug nuostabių potyrių: grožėjausi Lauterbruneno ir Gisbacho krioklais ir ledynais. Aplankęs nedidelį gražų kalnų kaimelį rytų Šveicarijoje, ten pamačiau didžiulį raudonų aguonų lauką. Tas vaizdas su aguonų lauku priekiniame plane šalia manęs ir aukštais kalnais užpakaliniame plane tiesiog pribloškė… Padariau daug nuostabių nuotraukų.

2006 m. išsipildė viena mano svajonių – nuvažiavau į Didįjį Kanjoną Arizonos valstijoje, JAV. Mano akys tiesiog negalėjo aprėpti viso didingumo ir grožio. Be to, 2001 m. man teko apsilankyti Lečverto nacionaliniame parke Niujorko valstijoje (JAV), kur pamačiau kitą kvapą gniaužiantį kanjoną (nors daug mažesnį nei Arizonoje), kuris dar vadinamas „Rytų JAV Didysis Kanjonas“. Ten sužinojau įdomių istorijų apie Šiaurės Amerikos indėnus, kurie kadaise ten gyveno. Lečverto parke man teko grožėtis trijų pakopų kriokliais, kuriuos suformavo Dženesio upė. O pakeliui į tą nacionalinį parką turėjau galimybę nuvažiuoti prie Niagaros krioklių, kurie tiesiog „pribloškė“ mane savo didingumu ir taip pat paliko neišdildomų įspūdžių.

„Mano akys tiesiog negalėjo aprėpti viso didingumo ir grožio“. Didysis Kanjonas, Arizona, JAV, 2006 m.

Ar keliaujant teko susidurti ir su pavojingomis situacijomis?

Kai 2003 m. man teko antrą kartą keliauti Arizonos valstijoje, nuvažiavau su draugais į dykumos draustinį. Atsikėliau anksti ir nusprendžiau pasivaikščioti asfaltuotu keliu, kuris driekėsi per dykumą. Aplink augo įvairiausių rūšių ir dydžių kaktusų, dykumos krūmų ir gėlių. Aš tiesiog žavėjausi visu tuo Sonoros dykumos grožiu ir dariau nuotraukas. Staiga išgirdau keistą barškantį garsą… Tučtuojau atšokau į šoną ir tada pamačiau, jog ant asfalto, vos 2 metrai nuo manęs, šliaužia gyvatė! Aš ją iš karto atpažinau – tai buvo Arizonos gyvatė barškuolė. Kol aš „atsipeikėjau“ ir įjungiau fotoaparatą, barškuolė nušliaužė nuo kelio į šalikelę ir pasislėpė tarp žolių ir krūmų. Tačiau aš spėjau nufotografuoti jos juodą ir baltą dryžuotą uodegą…

Tas vaizdas su aguonų lauku priekiniame plane šalia manęs ir aukštais kalnais užpakaliniame plane tiesiog pribloškė“. Aguonų laukas Maienfelde, Šveicarija, 2017 m.

Kelionės, tapyba, fotografija, gal turite ir daugiau pomėgių?

Dar viena mano aistra – žvejyba bei medžioklė. Kai gyvenau JAV, teko ten medžioti, daug žvejojau. Užaugau Trakuose tarp gražių ežerų, žvejoju nuo pat vaikystės. Kai šiemet vėl nuvykau į N. Zelandiją, ten nusipirkau žūklės leidimą (medžioklės leidimo ten nereikia) ir nuostabiai praleidau laiką su draugais, kurie yra aistringi žvejai ir medžiotojai. Šiaurinėje saloje, Taranakio regione, nušoviau du kalnų ožius, o Pietinėje saloje medžiodami su apmokytais šunimis pačiupome ir papjovėme kelis šernus. Šį kartą man teko žvejoti tiek Ramiajame vandenyne ir Tasmano jūroje, tiek upėse, ežeruose ir tvenkiniuose  (mūsų laimikyje buvo ir nedidelių ryklių, ir netgi raja bei aštuonkojis). Pagavau pirmą savo upėtakį ir didžiulį ungurį. Be to, kai šiemet žvejojome Ramiajame vandenyne, jis iš tiesų buvo ramus – bangos mažos.  Šalia mūsų katerio plaukė delfinų būrys. Delfinai pradėjo šokinėti iš vandens prie pat katerio, pavyko padaryti vaizdo įrašų su šiais gražiais gyvūnais.

Ačiū už pokalbį!

 

Viktorija Steniulytė

Anton Liachovič asmeninio albumo nuotr.