Čia aš, Šimas Burbulis. Sugriebė man už širdies kažkas, kai pamačiau, kad Trakų rajono savivaldybės taryba tvirtins „Trakų rajono garbės piliečio vardo suteikimo komisiją“, kuri ir svarstys, kam tą garbę suteikti, kas jos vertas. O suglumino būtent tai, kad iš septynių komisijos narių net keturi yra politikai. Suprask, dauguma „visažinių“, kurie išmano apie viską „po biškį“, bet iš tikrųjų visai nieko apie nieką, spręs kam, galima sakyti, suteikti malonę, garbę taip sakant.

Dvi istorijos vietoje prologo

Pirma istorija. Jau beveik užmirštais 2007 metais menininkė Jurga Šeidukytė parodė protesto ženklą neatsiimdama apdovanojimo už nuopelnus Vilniui ir taip užrūstino tuometinį sostinės vicemerą Algirdą Paleckį. Dabar dainininkė Šeduikytė yra vertinama už savo tikrąją meninę sklaidą, o ponas Paleckis greičiausiai rašo kažką panašaus į „Mein Kemf“ drėgme ir pelėsiais permirktuose Vilniaus požemiuose.

Antra istorija. Sėdžiu kažkaip aš pas savo draugą, prakutusį Trakų rajono verslininką, geriam gero išlaikymo XO konjaką, pasakoja jis man, kur dėti pinigų perteklių, kad jie nenuvertėtų ir užsiiminėjame kita buitine filosofija, būdinga Omara Chajamo kūrybos girtuokliams. Ir per gerai apgirtusias akis matau, kad pas ji ant sienos tarp hinduizmo ir budizmo dievybių abrozdėlių kabo PADĖKOS RAŠTAS nuo ohoho paties buvusio Trakų rajono mero Vytauto Petkevičiaus. Mano draugas atsiimdamas tą padėką prieš tuos daugel metų buvo eilinis snarglys, kažką bepradedąs verslauti. Dabar jis verslo Olimpe, o kur dabar padėkos įteikėjas? Nugarmėjęs į negarbingos rajono politikos istorijos šabakštyną, nustumtas į tarybinio mokyklinio sąsiuvinio paraštes, kur mokytojai rašo kuolus i dvejetus.

Tai aš retoriškai ir klausių visų – ar abejose istorijose būtų pasikeitę tų kūrėjų – menininko ir verslininko – likimai, jeigu jų nebūtų nusprendę pagerbti politikai? Ir ką daryti su visom tom padėkom, kai jas išrašę politikai anksčiau ar vėliau išnyksta iš politinio žemėlapio? Todėl po dar vienos konjako taurelės mes kartu su prakutusiu verslininku nusiėmėm nuo sienos tą gražiai įrėmintą padėkos raštą ir panaudojom jį kaip padėklą vytintai „basturma zakuskei“ papjaustyti prie XOXOXO.

Prarūgusi politinė grietinėlė   

Politikų ketvertuką atidaro no to jak kitaip, jei ne būtent taip –  Trakų rajono merė Edita Rudelienė. Mūsų merė dabar išgyvena turbūt egzistencinę krizę, kad tie Trakai kaip prakeikti prie tų liberalų. Va, paskelbė miestą kultūros sostine, o čia Perkūnas su Žvorūna ir vėl išbandymus siunčia, vėl šnipštas, o tiek džiaugsmo buvo. Matyt, kad nuobodžiauti nereikėtų ir įsirašė ponia Edita pati save į tą komisiją, nors taip prie kultūros prisilies.

Toliau pagal sąrašą eina tarybos narė, lenkė pani Teresa Solovjova. Koks paradoksas – politikė baigė prestižinį Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, o įdarbinta Lentvario kultūros rūmų direktoriaus pavaduotoja. Turbūt labai gera ekonomistė, kad dirba ne pagal specialybę kultūros srityje. Tad toks tai jos ryšys su kultūra ir mūsų rajone to pakanka, kad būtum paskirtas į garbės piliečio vardo suteikimo komisiją. Sėdės dabar madam Solovjova komisijos posėdžiuose ir galvos, ar ne per pigiai savo butą savivaldybei pardavė.

Trečioji komisijos narė – politikė Jolanta Abucevičienė, Trakų viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. Ta pati skulptūros prie miesto kultūrnamio „knygų šašlykas“ iniciatorė ir viskas tuo pasakyta.

Na o ketvirtoji komisijos politikė Asta Kandratavičienė. Tarybos narė, socialinių mokslų daktarė. Madam professore, priklauso socialdemokratams, bet kairioji ji tiek, kiek kairiosios pažiūros neprieštarauja liberalizmui, todėl toje komisijoje greičiausiai akytėm klapsės ir kels rankutę pagal ponios Editos judesį. Kalbant paprastai, socialinių mokslų žinovė pagal įvairius statistinius rodiklius vertins kaip jai patogiau posėdžiauti komisijoje.

Parnaso papėdė

Parnaso papėdė – tai alegorinė kūrybinio įkvėpimo vieta kažkur senovės Graikijoje. Tad komisijoje atsirado vietos tik trims tikriems kūrėjams „mažumoje“, kurie pagal savo socialinės padėties statuso svorį penkeriopai, o gal ir dešimteriopai viršija tą politinę komisijos „daugumą“.

Alvyga Zmejevskienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė. Manau, kad visai geras tikro intelektualumo ir inteligencijos užtaisas. O man kaip Burbuliui ponia Alvyga įkūnija tikrą žinę Sibilę Graikijos Delfų orakule. Tokia „gorečija ženščina s zmejinym vzgledom“ kaip sako slavai. Na, ir kaip kiekvienas tikras intelektualas leidžia ji sau kartais facebook paišdykauti. Bet aš galiu nuraminti direktorę, nes mano manymu ji vienodai efektingai ir puikiai atrodo tiek spalvotose, tiek ir nespalvotose nuotraukose.

Jonas Varaneckas, klebonas, Garbės pilietis. Kai šią žiemą į Trakus užsuko Prezidentas Gitanas Nausėda, su rajono vadovais – „kunigaikštukais“ susitikti jis nepanoro, bet Trakų Bazilikoje ponas Prezidentas atsiklaupė ir prieš Dievą, ir prieš jo tarpininką. Ir viskas tuo pasakyta.

Halina Kobeckaitė. Profesorė ir… taškas. Štai taip, politikams tarnaujantys čenovnikai taip skubėjo paruošti belekokį tarybos sprendimo projektą, kad visai pamiršo, kad mūsų kraštietė, ambasadorė Halina Kobeckaitė taip pat yra Trakų rajono savivaldybės Garbės pilietė.

Nugrimzti Letoje

Senovės graikai posakį „nugrimzti Letoje“ vartojo apibūdinti situaciją, kai asmuo tiesiog užmirštamas, išnyksta be pėdsakų. Tai aš taip ir nesupratau – ar tikrai negali mūsų rajone net tokie didingai dvasingi dalykai kaip Garbės piliečio rinkimai vykti be politikų kvapelio? Nejau negalima suteikti visišką autonomiją rajono kultūrininkams patiems tarpusavyje rinktis tą Garbės pilietį? Juk nieko nėra labiau laikina kaip politiko statusas ir nėra nieko labiau amžina, kaip didi siela garbinguose žmonėse.  Politikų vaidmens pakaktų tiek, kiek reikėtų skirti lėšų premijos įsteigimui.