Prenumeruokite laikraštį „Galvė“ antram šių metų pusmečiui. Kaina 25 eurai.  

Trakų istorijos muziejus technologijų amžiuje

Trakų istorijos muziejaus direktoriaus konkursą laimėjo Alvyga Zmejevskienė, iki šiol vadovavusi šio muziejaus Istorijos skyriui. Su naująja muziejaus direktore kalbėjome apie muziejuje prabėgusius 20 metų – pasiekimus, laukiančius pokyčius, iššūkius, technologijų bei naujovių neišvengiamybę ir Trakų bendruomenę.

            Trakų istorijos muziejuje dirbate nuo 1996 metų. 2019 metais esate išrinkta muziejaus direktore. Apibendrinkite praėjusius dvidešimt metų muziejuje.

Į Trakų istorijos muziejų atėjau dirbti 1996 m. sausio 16 d., buvau priimta eiti fondų specialistės pareigas. Savo atėjimo datą prisimenu taip gerai, lyg tai būtų mano pačios gimtadienis. Iš tiesų, muziejus – vienintelė mano profesinės karjeros vieta. Čia aš atėjau „visiškai žalia“, sunkiai nutuokdama, kokios yra muziejaus turinį nusakančios veiklos, kas ir kaip tuose muziejuose vyksta, ko nemato pagrindinis muziejaus veiklos vertintojas – lankytojas. Tų pačių metų rugsėjo 18 d. buvau perkelta į etnografės pareigas. Nuo 1997 m. sausio 1 d. pareigybė pakeista į muziejininkės.
Trakų istorijos muziejų laikiau ir vis dar laikau pagrindiniu savo gyvenimo universitetu – tai vieta, kuri tiesiog provokuoja kiekvieną dieną vis sužinoti kažką naujo, kažko išmokti. Ir tai susiję ne tik su profesine, kasdiene veikla, pareiginėmis funkcijomis. Tai, kad tu vienas pirmųjų savo rankomis lieti istorinės atminties objektus, kad tu esi tas, kuris turi papasakoti to daikto istoriją, suteikia nenusakomą dvasinį džiaugsmą. Ir tik pažvelgus prašalaičio žvilgsniu, darbas muziejuje gali pasirodyti labai lėtas, nematomas ar nuobodus.
Manau, kad didžioji dalis Lietuvos muziejininkų yra tikri „universalūs kariai“, savo kasdienėje veikloje išnaudojantys visą kūrybinį potencialą. Muziejus – tai ne tik kultūros, mokslo institucija. Tai – lankytojų laisvalaikio leidimo vieta, kurioje apstu istorinių ir meno parodų, edukacinės veiklos, įvairių akademinio ar pramoginio turinio renginių.

            Koks buvo muziejus, kai pradėjote darbą? Ir kaip pasikeitė iki šių dienų? Gal galite išskirti priežastis, kas lėmė tuos pokyčius?

„Muziejinės“ karjeros pradžioje veiklos turinio kūrimu rūpinosi ir administravimo funkcijas vykdė bemaž dvigubai mažiau darbuotojų. Pradėjusi dirbti, ilgą laiką buvau jauniausia, aptikau dirbančius senuosius „mohikanus“, atidavusius muziejininkystei visus savo darbingo gyvenimo metus – Dalią Andrašiūnaitę, Alvyrą Zagreckaitę, Algirdą Paulauską. Tai žmonės, iš kurių buvo verta mokytis gebėjimo gilintis į istorines tiesas, mokėjimo iškelti muziejaus tikslus aukščiau asmeninių ambicijų ar net asmeninės laimės ar sėkmės.
Žinoma, muziejus kaip institucija labai pasikeitė. Pokyčių poreikį muziejų sferoje vaizdžiai iliustruoja net paties muziejaus definicijos pokytis. 1946 m. ICOM (Tarptautinė muziejų taryba, angl.: International Council of Museums) Konstitucijoje muziejus apima visas visuomenei atviras meno, technikos, mokslo, istorijos ir archeologinės medžiagos kolekcijas, įskaitant zoologijos ar botanikos sodus. 2007 m. tos pačios tarptautinės, visus muziejus vienijančios organizacijos 21 – oje konferencijoje Vienoje, muziejus įvardytas ne pelno siekiančia, nuolatine, visuomenei atvira institucija, kuri teikia paslaugas visuomenei ir tos visuomenės veiklai: įgyja, kaupia, saugo, tiria, eksponuoja materialų ir nematerialų žmonijos ir jos aplinkos paveldą švietimo, studijų ir pramogų tikslais.
Suprantama, kad paskutiniųjų metų pokyčiai buvo inspiruoti daugelio veiksnių. Dėl veiklos rezultatų ir statistinių lankomumo pasiekimų, muziejai ėmė konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis, kultūrinio laisvalaikio pramogas teikiančiomis vietomis. Didelę įtaką muziejų veiklos pasikeitimams daro ir įstatyminės bazės, skiriamų asignavimų pokyčiai. Tačiau manau, kad didžiausią išorinę įtaką galima priskirti muziejaus paslaugų „vartotojui“. Pasikeitę lankytojų skoniai ir poreikiai, užaugusios naujos kartos suponuoja muziejininkystės evoliuciją. O kur dar technologiniai pokyčiai, elektroninių resursų gausėjimas…
Kokie svarbiausi/verti prisiminti įvykiai per pastarąjį dešimtmetį, kalbant apie Trakų istorijos muziejų?

Kaip tikra muziejininkė turėčiau atsakyti, kad per tuos metus nebuvo nesvarbių veiklų. Jei kalbame apie pačius svarbiausius, globalius ir visiems matomus įgyvendintus projektus ar įvykius, įvardyčiau kelis: Dominikonų vienuolyno architektūrinio ansamblio rekonstrukcija su įrengta nuolatine sakralinio meno ekspozicija, Medininkų pilies rekonstrukcija, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilies skyriaus sukūrimas ir Trakų Salos pilies centrinių rūmų nuolatinių ekspozicijų atnaujinimas. 2010 m.
Trakų istorijos muziejus dalyvavo tarptautiniame projekte Balstogėje, skirtame Žalgirio mūšio jubiliejiniams metams, 2014 m. Lenkijoje, Kentšyno muziejaus organizuojamoje kasmetinėje šv. Jokūbo mugėje mūsų muziejaus komanda pristatė viduramžių kulinarijos tradicijas. Žinoma, per tuos metus įvyko daugybė meninių įvykių, surengta parodų, išleista muziejaus veiklą pristatančių leidinių.

            Gal galite pasidalinti statistika, kaip pasikeitė (jei buvo pokytis) lankytojų skaičius per dešimtmetį? Jei didėjo arba mažėjo, kas lėmė tokį pokytį?

Trakų istorijos muziejus pagrįstai gali didžiuotis, kad pastarąjį dešimtmetį yra lankomiausių Lietuvos muziejų trejetuke, ne kartą užėmęs ir lyderiaujančio muziejaus pozicijas. Manyčiau, kad statistiniai pokyčiai (lankomumo didėjimas ar mažėjimas) tiesiogiai susiję su objektyviais išoriniais, dažniausiai ekonominiais, veiksniais. Muziejų lankomumas akivaizdžiai buvo smukęs ekonominės krizės metu, mažiau lankytojų sulaukėme, kai Lietuva ruošėsi euro įvedimui ir pirmaisiais naujosios valiutos metais.

            Kokias matote muziejaus problemas, kaip ketinate jas spręsti?

Dinamiškoje aplinkoje siekdamas išlikti vienas lankomiausių Lietuvoje, Trakų istorijos muziejus turi būti pasirengęs svarbiems pokyčiams bei reformoms: atsikratyti atgyvenusio požiūrio savo veiklos rezultatus matuoti vien kiekybiniais – ekonominiais rodikliais, nors ir šie rodikliai leidžia pamatuoti tam tikrų organizacijos sričių augimą. Manau, muziejaus veiklos kokybę bei sėkmę labiau liudytų tokie svarbūs veiksniai: inovatyvių muziejaus paslaugų ar produktų kūrimas, jų eksploatavimas pačiame muziejuje ar kitose erdvėse, bendradarbiavimas su kitomis mokslo įstaigomis, formaliojo ir neformaliojo švietimo organizacijomis, vietos bendruomene, savanoriais, valstybės bei savivaldos institucijomis. Taip pat nuolat turėtų būti matuojami muziejaus veikos vertinimo rodikliai: lankytojų pasitenkinimo lygio indeksas, žmogiškųjų išteklių kaitos dinamika, naujovių (tiek technologiniu, tiek veiklos valdymo požiūriu) diegimas, rinkodaros rezultatų rodikliai (pvz., tinklapio lankomumas), investicijų į personalo kvalifikacijos tobulinimą, grąžos vertinimas ir panašiai.
Kokį muziejų matote po 5 metų?

Mano siekiamybė – didesnio atvirumo, kolektyvinį dalyvavimą įgalinantis muziejus. Toks, kuris kartu su žmonėmis, bendruomenėmis ir valdžios institucijomis sprendžia įvairius klausimus bei plėtoja įvairius projektus. „Šiltas“, draugiškas ir interaktyvus, pasižymintis veikos dinamika ir inovatyviais sprendimais.

            Šiandien gyvename technologijų amžiuje. Muziejus – visiškai priešingai primena apie laikus, kai technologijos buvo tik pradėjusios vystytis. Papasakokite apie tai, kiek skaitmeninių technologijų įsileidžiate į muziejų? Gal technologijos ir modernus pateikimas padeda pritraukti lankytojus? O gal priešingai – naikina autentiką? Ką manote apie istorijos muziejaus ir technologijų santykį?

Atsakysiu atvirai – esu už modernius technologinius sprendimus. Naujosios technologijos padėtų ir padeda išspręsti labai opią visų muziejų problemą – fizinių saugyklų ir ekspozicinių patalpų savybių gerinimą. Juk praeities artefaktų saugojimui reikalingos specialios mikroklimatinės sąlygos, o lankytojų komfortui – modernios šildymo ir vėdinimo sistemos. Jie neišvengiami, jei muziejus nori būti patrauklus naujajai lankytojų kartai. Akivaizdu, kad technologinė pažanga, išmaniųjų įrenginių „dalyvavimas“ kiekvieno žmogaus gyvenime yra aiškiai regimi. Tai neigti ar bandyti išvengti būtų tolygu pasmerkti muziejų ir toliau vadintis „naftalininiu“.
Buvęs kultūros ministras Arūnas Bėkšta dažnai Lietuvos muziejininkystę vadina „virveline“ – tai toks reiškinys, kai dažname muziejuje dalis ekspozicijos ar parodos eksponatų nuo lankytojų yra atitveriama tokiomis aksomo virvėmis, taip nužymint tarsi takoskyrą, atidalijant du pasalius „Muziejus – Lankytojas“. Tokiai „virvelinei“ muziejininkystei nepritariu, bet tikrai nemanau, kad muziejus ta vieta, kuri turi būti tiesiog „prifarširuota“ naujų interaktyvių pramogų. Aš už sveiką pusiausvyrą: už harmoningą laiko paliestų erdvių, objektų ir naujų technologinių sprendimų sambūvį.

            Dar viena svarbi tema –  istorinė atmintis ir jaunas žmogus. Dauguma jaunų žmonių turbūt mieliau renkasi kino teatrą nei muziejaus parodas, kuriose pristatomos naujovės, o ne senienos. Kaip muziejus gali pritraukti jaunimą ir sudominti puoselėti, saugoti istorinį palikimą?

Manyčiau, kad edukacija yra viena iš svarbiausių muziejų vykdomų veiklų – pasikeitė požiūris į muziejų, kaip į vietą mokytis. Muziejui vertėtų pertvarkyti savo veiklą nuo „būti apie kažką“ į „būti kažkam“. Pereiti nuo pasyvaus eksponatų išdėliojimo prie aktyvumo, suteikiamo jaunam, veikliam, energingam muziejaus lankytojui. Nepakanka parodų ar renginių metu rodyti tik rinkinius ar atskirus eksponatus – jaunas lankytojas stengiasi pabėgti nuo turiniu gal ir įdomių, tačiau pateikimu nuobodžių muziejaus veiklų. Šiuo atveju, edukacinės programos leidžia patiems lankytojams įsitraukti ir stengtis pažinti, suprasti tai, ką mato. Svarbiausia – gyvas susipažinimas su praeitimi.

rpt

            Kuo išskirtinis Trakų istorijos muziejus Europoje ir pasaulyje?

Ne paslaptis, kad Trakai su Salos pilimi dažnai vadinami Lietuvos vizitine kortele. Pasaulyje apstu gražių gamtos kampelių, kvapą gniaužiančių vaizdų, pilių, senųjų civilizacijų reliktų. Tačiau mūsų miestas tikrai ypatingas. Ne veltui kiekvienais metais žymiausi pasaulio kelionių apžvalgų portalai ar kultūrinio turizmo reitingų sudarytojai Trakus angažuoja kaip vietą, kurią verta pamatyti. Žmones pakeri Trakų Salos pilies unikalios architektūrinės savybės bei tas nuostabios gamtos, ežeringo peizažo ir viduramžių architektūros darnos fenomenas. Na, ir muziejaus ateities tikslas – ne mažiau žinomomis padaryti Trakų Pusiasalio ir Medininkų pilis.

            Trakų rajone visada atsiranda politikų ar kitų aktyvistų, kurie ne iki galo supranta, kad muziejus yra visiškai nepriklausomas nuo Trakų rajono savivaldybės, kuri negali nei nurodinėti muziejui, nei iš jo kažko reikalauti. Kokia bus jūsų retorika su rajono vietine valdžia?

Tikriausiai atsiranda bet kurio lygmens politikų, įsivaizduojančių, kad kažkokios organizacijos yra jiems pavaldžios. Dažnai tai galima pavadinti politikų sisteminiu požiūriu. Trakų istorijos muziejaus steigėjas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tad pavaldumo ar priklausomumo klausimų niekam neturėtų kilti. Buvusios, bendravimo su Trakų rajono savivaldybe praktikos, jums leidus, neaptarinėsiu… Galiu tik pasidalinti negausia, ką tik pasibaigusia savo patirtimi.
Jokių arogantiškos laikysenos apraiškų, ultimatyvių reikalavimų iš rajono savivaldybės atstovų nesulaukiau. Priešingai. Bendravimas prasidėjo sklandžiai, netgi suskambo draugiškos natos. Manau, kad gražus bendravimas bei bendradarbiavimas tarp rajono savivaldybės, Trakų istorijos muziejaus, Nacionalinio regioninio parko yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas. Visų mūsų tikslai bendri – Trakų miesto ir rajono, istorinės bei kurortinės vietovės patrauklumo didinimas, orientuojantis ne tik į apsilankančius turistus, bet ir tenkinant vietos bendruomenės poreikius.

 

            Trakų krašto bendruomenės integracija į muziejaus kultūrinę veiklą. Ar vietiniai žmonės noriai dalyvauja muziejaus veiklose, ar tai labiau turistams skirta vieta? Kaip ketinate įtraukti Trakų krašto gyventojus į muziejaus veiklą?

Būtų džiugu, jei kiekvienas trakietis suprastų, kad per muziejaus valdomus objektus galima aktualizuoti kultūrinio turizmo plėtrą. Vertinant miesto augimą, muziejus ir jo veiklos yra tinkama priemonė miesto įvaizdžiui gerinti. Kas iš mūsų nenorėtų gyventi puikų kultūrinį įvaizdį turinčiame mieste? Iš tiesų, turėčiau pasidžiaugti, kad jau yra užsimezgęs konstruktyvus Trakų istorijos muziejaus ir Trakų rajono savivaldybės dialogas: planuojame bendrų, vietos bendruomenei skirtų veiklų bei projektų, daug vilčių siejame su 2020 m. „Trakai – Lietuvos kultūros sostinė“ renginiais. Nuo gegužės 1 – osios, kiekvieną penktadienį nuo 11 val. iki 12 val. muziejaus sakralinio meno ekspozicijos lankymas yra nemokamas – galima apžiūrėti ne tik liturginio, bažnytinio paveldo objektų ekspoziciją, bet ir paklausyti muziejaus darbuotojų teminį pranešimą apie vieną ar kelis dar niekur neeksponuotus muziejaus rinkiniuose saugomus eksponatus. Vienas pagrindinių mano tikslų – komunikuoti kultūrinio paveldo vertybes kaip teritorinį kapitalą ar vystymosi šaltinius, kurie gali sukelti teigiamą ekonominį ir socialinį poveikį, kuriuos gali patirti ir kuriais gali mėgautis ne tik turistai, bet ir vietos gyventojai. Jei ne Trakų Salos pilis, kažin ar būtų tiek norinčių verstis mažmenine prekyba ar vandens pramogomis. Manau, kad platesnę, nei vien tik parodos, muziejaus veiklos programą gali sudaryti įvairios paskaitos, filmai, koncertai, įvairiapusės veiklos, socialiniai renginiai. Visa tai gali būti pritaikoma įvairaus amžiaus ar skirtingus poreikius turintiems lankytojams. Būtų kuriami renginiai, skirti šeimoms, jauniems suaugusiems ar senjorams. Norėčiau muziejuje sukaupto paveldo sklaidą perkelti ir į netradicines vietas, skatinant mieste veikiančių organizacijų, kurios yra orientuotos į miesto įvaizdžio kūrimą, įsitraukimą ir dalyvavimą, pasitelkiant kultūrinį paveldą kaip miesto įvaizdžio vientisumą užtikrinantį veiksnį. Manau, mūsų visų bendras vardiklis – Trakų miesto įvaizdis.