Kažkada tėtis, sužinojęs, jog ketinu būti žurnalistu, pasakė tiesiai šviesiai – tai ne amatas. Keisis valdžios, gali būti, kad tokia profesija bus  nepaklausi, o duoną reikia užsidirbti prakaitu. Supratau, kad reikia išmanyti amatą, kuris garantuotų pragyvenimą. Šulniakasyba tapo mano atsarginiu amatu.

O kiekvienam mažvaikiui tėvai nuolat sakydavę – nespjauk į šulinį, nemėtyk ko nereikia į jį – juk teks gerti tą vandenį.

Bijai gelmės - nepradėk

Esu iškasęs per 30 šulinių, daugiausia — Senuosiuose Trakuose. Profesijos gudrybių mokiausi ir iš šulniakasių brolių Vincento ir Adolfo Grigarovičių, Kazio Staknio, Juozo Karpičiaus, Michalo Bžozovskio.

Šulinius kasė gilumos nebijantis vyras. Užsakovai teiraudavosi, kaip atsiliepiama apie šulniakasio darbą. Tad jis stengėsi užsitarnauti gerą vardą. Sukreivinęs šulinį ar sugadinęs užsakovo medžiagas, šulniakasys galėjo negauti darbo.

Samdydamas meistrą, šeimininkas aptardavo darbo sąlygas, suderėdavo užmokestį. Jis priklausė nuo šulinio gylio ir cementinių cilindrų kiekio. Tarpukariu Senųjų Trakų meistrai imdavo po du zlotus už cilindrą, Jonavos apylinkėse už pirmuosius penkis žiedus – po 5 litus, už kitus – litu brangiau. Po 1961 m. pinigų reformos už cilindrą mokėta po du rublius, nuo 1980 m. – 15 rublių, nuo 1998 m. – 100–125 litų.

Kaip žinoti, kur vanduo?

Trakų Vokėje dirbęs Jonas Kriščiūnas (akademiko Jono Kriščiūno sūnus) 1985 m. rodė, kaip nustatyti, kur yra vandens. Išpjovė iš žilvičio „Y“ formos virgulę ir suėmė abu galus rankomis: iš pradžių delnais į išorę, po to juos pasuko į vidų. Laisvasis virgulės galas pakilo į viršų. Vyras basomis kojomis, šiek tiek palinkęs į priekį, lėtai vaikščiojo pieva. Keliose vietose laisvasis virgulės galas imdavo linguoti arba nulinkdavo...

Tai buvo ženklas, kad vanduo toje vietoje arčiausiai paviršiaus. Kai pabandžiau pakartoti tuos pačius judesius, virgulė nekrutėjo. Anot J. Kriščiūno, ne visiems duota ši galia. Vietoj žilvičio galima naudoti karklo ar vyšnios šakeles.

Gervėčių (Baltarusija) meistrai 1973 m. ieškojo šuliniui vietos taip: iš vakaro ant žemės keliose vietose, kur norėta turėti šulinį, padėdavo kuokštelį išpeštos kailinių vilnos, apvoždavo moliniu ąsočiu ir uždengdavo kailiniais. Rytą žiūrėdavo, kuris kuokštelis drėgniausias. Ten ir kasė...

Be šalmo pražūsi

Pagrindinis šulniakasio darbo įrankis – bukas kastuvas trumpu (35–40 cm ilgio) kietmedžio kotu. Jame kai kurie meistrai darydavo įpjovas iškastiems šuliniams skaičiuoti.

K. Staknys žemėms kelti naudojo suktuvą (vindą) – medinį apvalų, galuose kaustytą volą, kurio metalinė ašis sukosi prie dviejų karčių (trečioji kartis – atrama) prikaltuose metaliniuose guoliuose. Virvei slysti karčių viršuje buvo skriemulys. Volą sukdavo į šulinio panašia rankena. Kitų meistrų suktuvai turėjo dvi rankenas. Nuo 1982 m. žemėms traukti naudoti elektros varikliai arba telferiai. Pastaruosius tvirtindavo prie nejudančio objekto.

Meistro galvą turi saugoti šalmas. Man tėvas liepė naudotis 3 m ilgio, 25–30 cm pločio lenta: ją pasistatyti virš galvos įkypai, kai kibiras su žemėmis keliamas aukštyn. Patarimo svarba įsitikinau, kai iš 22 m aukščio į galvą pataikė kumščio dydžio molio gabalas. Šalmas skilo į gabalus ir ketvirtį valandos be sąmonės gulėjau dugne, laimė, be vandens...

Paprastai meistras į šulinį nuleidžiamas kibire. Kad greičiau nusileistų, M. Bžozovskis pasidarė susukamas kopėčias, transporterio juostas suveržęs kampainiais.

Žiedus rišdavo ir K. Staknys, tik vietoj karčių naudojo tiesius metalo strypus. „Kojų” jiems nedarė, dėl to baigęs darbą, strypus iš žemės ištraukdavo. Rišti žiedus jį privertė kartus patyrimas. Suleidus devynis žiedus atsiskyrė du apatiniai nepririšti žiedai. Kadangi trečiąjį žiedą užspaudė akmenys ir šulinys negalėjo „eiti”, meistras, atsistojęs ant apversto kibiro, bandė išleisti žemės per tarpą į šulinio vidų. Žiedai smuko ir prispaudė dešinę plaštaką. Į šulinį nusileidęs žmogus kaltu išdaužė cementą ir meistras šiaip taip ją ištraukė...

Kiti pavojai

Bene giliausias šulinys Lietuvoje yra prie Rykantų bažnyčios, jis – net 44 žiedų. Iš jo semiant vandenį naudojami du kibirai: kol vienas su vandeniu kyla į viršų, tuščiasis leidžiamas žemyn. Lentvaryje, netoli Račkūnų kapinių, esančių 10 naudojamų šulinių gylis – 29–33 cementiniai žiedai. Iš tokio gylio visi šulniakasiai teigė dieną žydrame danguje matę žvaigždes. Ilgiau pabuvus pritrūkdavo oro. Tekdavo daryti pertraukas: padėjėjai be perstojo kilnodavo tuščią kibirą aukštyn žemyn.

Šuliniuose, ypač kasamuose netoli pelkių ar pelkingose vietose, kaupdavosi dujos. Tad darbo pradžioje meistras tupdydavo į kibirą katiną ar vištą ir, nuleidęs dugnan, palaikydavo 5–10 min. Jei gyvūnėlį ištraukdavo negyvą, reiškė, jog šachtoje – balų dujos. Jas dar tikrindavo mesdami į kasamą šulinį degančias pakulas arba laikraštį. Dėl to, kad nepatikrindavo, mirė ne vienas šulniakasys...

Darbui vandenyje naudojamas kastuvas užlenktais kraštais. Broliai Grigarovičiai stovėdavo vandenyje ant lentos, įkypai besiremiančios į cilindro sienas. Lentos žemesnis galas tvirtai pririšamas prie nejudančio daikto viršuje, aukštesnį slegia meistro kūno svoris. M. Bžozovskis kastuvą su užlenktais kraštais padarė su skylelėmis, kad per jas ištekėtų vanduo.

Meistras, nuglaistęs sienas ir išlipęs iš šulinio, kviečia šeimininką priimti darbą. Jei šeimininkas drąsus, jis kibire nuleidžiamas iki vandens. Ėmus kelti šeimininką į viršų, talkininkai pasistengia, kad „įstrigtų“ virvė. Ją šeimininkas pažada „patepti“ – pavaišinti degtine ar alumi.

Ko negali pamiršti

Meistras gali pamiršti iškastus šulinius, bet niekada – neiškastų. Aš neiškasiau keturių... Per smėlingą gruntą suleidęs aštuonis žiedus, aptikau didžiulį akmenį. Suskaldyti nepavyko, tad kranas ištraukė penkis žiedus, trys liko žemėse, o gerą šulinį pasisekė iškasti kitą vasarą kitoje sodybos vietoje.

Kitąkart kasant pasitaikė plavūnas – žemė lyg buza. Dvi dienas prasitaškius marmalynėje pavyko įleisti vos vieną žiedą. Nežinojau, kad kasant tokiame grunte dedant pakulinę virvę reikia užsandarinti tarpus tarp žiedų.

Kasdamas šulinį Trakuose Gurskiams, gyvenusiems ant ežero kranto, prie pat pusiasalio pilies, metro gylyje aptikau seno pastato pamatus iš labai didelių, tvirtai sucementuotų riedulių. Šeimininkas pareiškė, kad jam niekada gyvenime nesisekė, tad apsieis ir be šulinio. Žiedą ištraukėme, duobę užkasėme...