- Galvė - https://www.galve.lt -

Vaikas mamai – dangaus siųsta dovana

Trisdešimt devynerius metus Julijos Solovėjienės gyvenimas teka kitiems žmonėms nesuvokiamu ritmu [1]

Trisdešimt devynerius metus Julijos Solovėjienės gyvenimas teka kitiems žmonėms nesuvokiamu ritmu

Nuo senų senovės pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiama Motinos diena. Ne tik lietuvių, bet ir daugelyje pasaulio kultūrų ši šventė minima pavasarį, nes motina – gyvybės nešėja, tapatinama su derlių auginančia Žeme. Šį sekmadienį vėl minėsime Motinos dieną. Kiekvienuose namuose ji bus minima skirtingai, nes nėra vienodo likimo mamų. Ir jokiais būdais neišmatuosi motiniškos meilės gelmių ir iki galo neišjausi kas darosi tądien širdyse mamų, auginančių neįgalius vaikus. Tokios mamos, kažkodėl dažniausiai lieka tarsi šešėlyje, o mieliau apdainuojamos ryškias asmenybes užauginusios ar daugiavaikės mamos. Šį kartą siūlome žvilgtelėti į gyvenimą rūdiškietės, kuri trisdešimt devintus metus augina neįgalią dukrą.

Mažųjų globėja
Didžioji dalis rūdiškiečių, tikriausiai, puikiai pažįsta giedros nuotaikos kupiną, gerumu spinduliuojančią brandaus amžiaus moterį, kuri keturiasdešimt metų auklėjo ikimokyklinio amžiaus Rūdiškių gyventojus, tai – Julija Solovėjienė. Daugumai žinoma ir jos Rūdiškių gyvenimo istorija. O prasidėjo ji 1970 metais, kai Kapsuko (dabar Marijampolė) pedagoginės mokyklos absolventė gavo paskyrimą darbui Trakų rajone.
„Gimiau Lazdijų rajone, Ricielių kaime (dabar Druskininkų sav.), ten užaugau ir aštuonmetę mokyklą baigiau, vėliau– Liškiavos vidurinę, – dalinasi prisiminimais Julija. – Penkerių metų likau be tėčio. Turiu vyresnę sesutę. Abi iš mamos gavome neapsakomai daug meilės, bet vaikystėje nuolat svajodavau, kad mūsų namuose atsirastų kūdikis. Nors puikiai suvokiau, kad tai neįmanoma, nes neturime tėčio. O kai atėjo laikas rinktis profesiją pradėjau mąstyti apie pradinių klasių mokytojo darbą. Nepaprastai myliu vaikus, gal man todėl tokį Dievas ir davė…“.
Atvykusiai į Trakų kraštą, pagal paskyrimą, jaunai pedagogei Julijai tuometinis Trakų rajono Švietimo skyriaus vedėjas A.Mikiška pasiūlė darbą Rūdiškėse. Dzūkei tai labai tiko, nes traukiniu galima buvo tiesiogiai pasiekti Druskininkus ir tėviškę, o esant norui ir sostinę aplankyti. Be to, Julija bijojo didelio miesto, bet ir į kaimą grįžti nenorėjo.
Pedagoginė Julijos Solovėjienės karjera prasidėjo Rūdiškių mokykloje, kur ji dirbo pradinių klasių mokytoja. Vėliau, po gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų, norint suderinti neįgalaus vaiko priežiūrą ir mylimą darbą, teko sumažinti profesinės veiklos krūvį, bet mėgiamo darbo Julija nepaliko. Daugybę metų (nors dirbo tik pusę etato) auklėjo mažuosius rūdiškiečius vaikų darželyje, lopšelyje.

Pedagoginė Julijos Solovėjienės karjera prasidėjo Rūdiškių mokykloje, kur ji dirbo pradinių klasių mokytoja [2]

Pedagoginė Julijos Solovėjienės karjera prasidėjo Rūdiškių mokykloje, kur ji dirbo pradinių klasių mokytoja

Teko išmokti kalbą
„Tuomet nežinojau, kad čia tokia kalbų įvairovė, – šypsosi J.Solovėjienė. – Sovietmečiu rusų kalbą mokėmės, o namie ir aplink tik lietuviškai kalbėjome. Kai gavau paskyrimą į Trakų rajoną, tėvai ir seneliai baisiai išsigando, o senelis nutarė: „Reikia nueic pas kunigų ir paprašyc, kad vaikui ant kortelės parašytų palskai kaip paprašyc duonos ir vandens“. Viskas išsisprendė savaime, juk vaikai – geriausi mokytojai. Dirbdama su mažyliais, žodis po žodžio, pramokau ir vietinių lenkų kalbą“.
Lenkų kalbos supratimą paspartino ir tai, kad Rūdiškėse Julija sutiko ir savo gyvenimo žmogų – lenką Marjan Solovėj.
„Nepasakyčiau, kad mano vyras buvo romantikas, bet draugystė ir pažintis užsimezgė gana romantiškai. Kine… – prisimena Julija. – Po seanso namo palydėjo, vėliau vis dažniau lydėjo, taip ir susibendravome. Supratome, kad skirtis nebenorime. Susituokėme, o po dvejų metų vaikelio susilaukėme. Meilės mūsų namuose buvo daug ir vienintelė dukrelė Rūta – lauktas ir mylimas kūdikis“.
Galėjo būti kitaip
Jaunų tėvelių džiaugsmą baimės šešėliu užtemdė žinia, kad jų dukrelė gimdymo metu patyrė traumą, kurios pasekmės nieko gero nežadėjo. Medikai kūdikiui diagnozavo cerebrinį paralyžių, epilepsiją ir dar puokštę ligų, kurių įveikti neįmanoma. Toks likimo posūkis šeimoje, galimai, įvyko dėl gimdymo eigos metu priimtų netinkamų medikų sprendimų. Pasak J.Solovėjienės, viena iš jos gimdymo dalyvių, išrašydama mamą iš ligoninės prasitarė, kad jei būtų daromas Cezario pjūvis, viskas su kūdikiu būtų gerai. Tačiau moteris suvokia, kad kai kurių dalykų neįmanoma ištaisyti, belieka tik klaidas atleisti ir paleisti skausmingas mintis. O įgimtas gerumas moterį skatina geru žodžiu minėti dukros gyvenime dalyvaujančius medikus, farmacininkus, draugus, kaimynus ir šiaip gerus kraštiečius. Itin šiltų žodžių nestokoja Julija ir jau Anapilin išėjusiam vyrui Marjanui, anytai ir dabar atokiau gyvenančiai vyro brolio šeimai, kaimynistėje gyvenantiems rūdiškiečiams.

Tarsi dangaus siųstas angelas
„Po gimdymo ilgai man Rūtos nenešė, supratau, kad kažkas ne taip, – prisimena Julija. – Išvežė mažutę į Žvėryno ligoninę, tris mėnesius lankėme, neleido pasiimti namo. Vėliau sakė, kad nieko gero, kad kūdikis neišmoko valgyti, svorio nepriauga. Parsivežėme namo trijų mėnesių, gležną, rankytės tarsi persišvietė, bet valgė tarsi būtų badavusi, greitai atsigavo ir svoris pradėjo augti ir apetitas neblogas visą gyvenimą“.
Jau trisdešimt devynerius metus Julijos Solovėjienės gyvenimas teka kitiems žmonėms nesuvokiamu ritmu. Jos dukra Rūtelė dienos metu dažniausiai miega, o gyvenimas jos vyksta naktį.
„Naktį valgome, naktį prausiamės, žodžiu, naktį pas mus vyksta veikla. Taip, būna sunkoka dabar jau. Ne tiek psichologiškai, kiek fiziškai, – prisipažįsta Julija. – Jėgų suteikia meilė. Penktus metus gyvenu viena, vyras mirė staiga. Visą gyvenimą mylėjome ir bijojome dėl Rūtos. Ir dabar apima baimė, kas su ja bus kai man teks išeiti… Kai buvo maža Rūtelė, maždaug iki penkerių metukų, ištisai rėkdavo, o kuo nuraminti, kaip padėti… Džiaugdavomės kiekvienu nauju jos judesiu, vis surusendavo viltis, kad gal gydytojai suklydo, bet deja… Kol vyras buvo gyvas prižiūrėdavome Rūtą kartu. Visada dviese maudydavome ir maitinome. Kai man kartą teko gultis aštuonioms dienoms į ligoninę operuotis, net ir tada jis atsisakė pagalbos iš šalies ir pats vienas prižiūrėjo dukrą. Marjanas labai mylėjo Rūtą. O ji mums tarsi dangaus dovanotas Taikos angelas namų laimei saugoti. Ji neperneša triukšmo, garsesnio balso, taigi ir bartis progų nelabai turėjome, nes namie visada turėjo vyrauti rami aplinka“.

Neleido užsisklęsti
Nors neįgalų vaiką auginanti šeima patiria daugiau rūpesčių, Julijos šeima ir artimieji skatino ją neužsisklęsti namuose. Daug džiugių akimirkų moteriai dovanojo darbas su auklėtiniais. Daug buvusių darželinukų vėliau Julijos globai patikėjo savo vaikus, kai kurie dar spėjo atvesti ir anūkų.
Lengvai bendraujančiai, atviros širdies dzūkei kurį laiką pavykdavo rasti ir laisvą valandėlę turiningam laisvalaikiui. Beveik penketą metų Julija dainavo Rūdiškių folkloro ansamblyje „Diemedis“ (vad. D.Žalpienė). Su dzūkų liaudies dainų skambesiu, nors trumpam, moters mintys pasinerdavo į jaukų, sielą gaivinantį gimtinės glėbį.
„Kažkaip man Dievas visą gyvenimą siuntė gerus žmones, – pabrėžia Julija. – Labai gera vyro šeima buvo. Čia pat anyta gyveno. Tokia senovinio būdo lenkė, kuri kartais ir gruboku juokeliu, bet palaikydavo morališkai, visada nuteikdavo optimistiškai ir nuramindavo. Ji mane privertė ir aukštąjį mokslą baigti. Kai pagimdžiau Rūtą buvau įpusėjusi Pedagogikos ir psichologijos studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Vyro mama įkalbino persivesti į neakivaizdinį skyrių ir išleisdavo į mokslus. Kitame namo gale gyveno vyro brolis su šeima, jie taip pat labai daug gelbėjo. Draugiškai visi Rūtą globojo“.
Dabar gal sudėtingiau, bet komunikabili ir šilta moteris rado dvi patikimas pagalbininkes. Viena, esant būtinybei, Juliją gali išleisti kelioms valandoms su svarbiais reikalais. Kita ateina padėti Rūtą išmaudyti.

Kartu su vyru Marjanu praleistos akimirkos liko tik prisiminimuose [3]

Kartu su vyru Marjanu praleistos akimirkos liko tik prisiminimuose

Dėl ko nejauku
„Kartais pastebiu, kad žmonės į neįgalių vaikų mamas žiūri iš aukšto, tarsi į atstumtąsias, – prasitaria J.Solovėjienė. – Labiausiai erzina tokių žmonių akyse matomas gailestis. Nereikia mūsų gailėti, aš mama kaip ir kitos. Būti mama – laimė, o svarbiausia – dovanoti meilę vaikui. Juk bet kuri mama bijo ir pergyvena dėl savo vaiko. Man gal tenka dažniau bijoti, bet toks jau man Dievo skirtas kryželis. Kiekvienam savas. Ir tik savo mieliausias. Žinote tą legendą apie tai, kad kartą nuo gyvenimo rūpesčių pavargusiam žmogeliui Dievas pasiūlė numesti nešamą kryžių ir pasirinkti kitą, jam tinkamą, patogesnį. Rinkosi žmogus rinkosi – vienas per ilgas, kitas per sunkus, trečias neįdomus… Galiausiai, šimtus prisimatavęs, rado tinkamiausią ir patogiausią jo kelionei. Apsidžiaugė ir tik vėliau pastebėjo, kad tai tas pats kryžius, kuriuo jis skundėsi. Taigi kiekvienas nešame savo kryžių, mūsų jėgoms tinkamą ir jis saldžiausias“.
Išminties ir gyvenimo džiaugsmo nestokojanti moteris nesuprato ir žmonių, kurie įsivaizdavo, kad jai skaudu darbe matyti sveikus mažylius, kai namuose laukdavo judėjimo dovanos netekusi dukrelė.
„Keisti žmonės… Kai kurie gal galvojo, kad aš turiu pavydėti, o aš lopšelio mažyliuose dažnai pastebėdavau savo kūdikį. Žiūrėk, vienas nusižiovavo panašiai, kitas – susiraukė kaip Rūtelė… – giedru veidu šypsosi Julija Solovėjienė. – Juokauju, kad mano gyvenime tiesiog vieną kartą laimė prasilenkė su meile… Kartais sakau, kad pas mus pateko angelas. Rūta tiesiog kaip didelis kūdikis. O gerai pagalvojus suvoki, kad ta laimė ir yra meilė, suteikianti jėgų gyvenimui…“.

GRAŽINA NOREIKIENĖ