- Galvė - https://www.galve.lt -

Vaikų skyriaus slaugytoja Daiva

Aukštadvariečių Mariaus ir Daivos Sakalių šeima (iš kairės į dešinę): vyriausias sūnus Kristupas, mama Daiva, sūnus Bernardas, tėtis Marius, jaunėlis Benediktas ir namų sargas Spaikis [1]

Aukštadvariečių Mariaus ir Daivos Sakalių šeima (iš kairės į dešinę): vyriausias sūnus Kristupas, mama Daiva, sūnus Bernardas, tėtis Marius, jaunėlis Benediktas ir namų sargas Spaikis

Tarptautinės raudonojo kryžiaus organizacijos sprendimu, gegužės 12−ąją minima Tarptautinė slaugytojų diena. Ta proga „Galvės“ skaitytojams siūlome artimiau susipažinti su kraštiete Daiva Sakaliene, kuri jau trisdešimt metų slaugo sunegalavusius mažuosius piliečius Trakų ligoninės vaikų ligų skyriuje.

Prieš trisdešimt
Su Daiva susipažinome maždaug prieš trisdešimt metų, kai ji atvyko dirbti į Trakus. Tuomet guvi panevėžietė su draugėmis nuomavosi kampą Trakuose, ir savaime suprantama, dalyvavo miesto jaunimo gyvenime. Susitikdavome renginiuose, ar prabėgomis. Vėliau susikūrėme šeimas, Daiva išsikraustė į Aukštadvarį, taigi metų metais nesimatėme, tik retkarčiais, tačiau man ji visada išliko sava, supratinga pašnekove, drauge, kurios širdies šilumos ir gyvybiškumo nesugeba atšaldyti jokie gyvenimo rūpesčiai. Keista, tačiau visada ją prisimenu pirmiausiai kaip Daivą Pakalnytę, tik vėliau susizgrimbu, kad ši miniatiūrinė moteris jau kelis dešimtmečius vadinama Sakaliene, augina tris sūnus, o patirties bagaže turi sukaupus daugiau nei trisdešimt metų darbo su vaikais.

Ne tik slaugytoja
Gimė Daiva Kupiškio rajone, kaip pati sako, paprastų žmonių šeimoje, ta prasme, ne medikų šeimoje.
„Mama dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, ji dirbo su radioaktyviu uranu, o tai vėliau skaudžiai atsiliepė jos sveikatai, tėtis − elektriku, − prisimena Daiva. − Mūsų šeimoje nebuvo medikų, ne taip kaip Mariaus šeimoje – visi medikai, net ir giminėje. Tiesa, mano jaunesnė sesuo taip pat pasirinko mediciną, dirbo Panevėžyje akušere, dabar − vaistų firmoje.
Reikia paminėti, kad Daivos kelias į slaugytojos profesiją nebuvo tiesus. Baigusi vidurinę, gabi mergina pradžioje suskubo studijuoti prancuzų filologiją Vilniaus universitete. Nors Daivai buvo labai įdomu mokytis, bet dirbti mokytoja ji nenorėjo, taigi nutarė pakoreguoti savo gyvenimo kelių žemėlapį ir pasuko į Panevėžio Damoševičiaus medicinos mokyklą.
Baigusi gerais pažymiais medicinos mokslus, jaunoji slaugytoja gavo progą pasirinkti privalomą pagal paskyrimą darbo vietą, tačiau būdama ištikima drauge, ji pasiprašė kartu su siunčiama bendramoksle vykti į Trakus.
„Į Trakus niekas nenorėjo važiuoti, nes toli nuo Panevėžio, atrodė − užkampis, − prisimena Daiva.− Ir į vaikų skyrių nelabai kas norėjo, nes krūvis buvo kitas. Nuolat apie 40 vaikų skyriuje. Tame tarpe ir globinukų. Dirbti vaikų skyriuje nebijojau, nes jau turėjau patirties. Po vienuoliktos klasės ir studijų metų vasaromis dirbdavau Panevėžio lopšelio darželio savaitinėje grupėje auklėtoja. Kai pagalvoji, visą gyvenimą su vaikais dirbu. Neseniai Aukštadvario ambulatorijos direktorė įkalbino sveikatos priežiūros specialiste dalį laiko dirbti mokyklose.

Įsišaknijo Aukštadvaryje
Trakuose dirbdama, Daiva čia pat, ligoninėje ir savo gyvenimo vyrą Marių Sakalių sutiko. Komunikabili, draugiška ir nuoširdi mergina tarsi juokaudama užvaldė jauno rimto greitosios pagalbos feldšerio širdį ir medikų pora 1993 metais prisiekusi meilę sumainė žiedus. Taip prasidėjo darnios aukštadvariečių šeimos istorija. 1996 metais pora susilaukė pirmagimio Kristupo, o po kiek laiko dar dviejų sūnų. 2004 metais gimė Benediktas, o 2006 metais − Bernardas.
Šiandien Daivos ir Mariaus namuose sukiojasi skirtingo amžiaus vaikinai. Nors namuose retai sutiksi Danijoje Informacinių technologijų specialybę studijuojantį vyresnėlį, jo atvirai išsakomas namų ilgesys liudija šiuose namuose gyvuojančią meilę ir tinkamai įskiepytą pagarbą ir ištikimybę gimtinei. Kristupas nesieja savo ateities su nuolatiniu gyvenimu svetur, jis norėtų gyventi Aukštadvaryje, o darbuotis nuotoliniu būdu kokioje nors tarptautinėje firmoje. Tikėtina, kad brolio nuotaikomis užsikrės ir jaunėliai. Ir tai nestebina, nes šeima įsikūrusi A.Mickevičiaus gatvėje, jaukiame žaliuojančių medžių ir krūmų apsuptyje skendinčiame name, kurio gyventojus džiugina pro langus stebima žavi Aukštadvario gamtinės įvairovės panorama, primena rojaus kampelio idiliją.
„Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu Aukštadvaryje, čia taip gražu ir gyvena tikrai nuostabūs žmonės, čia per metų metus susibūrė puiki bendruomenė ir man patinka būti jos dalimi, − sako Daiva. – Mes stengiamės dalyvauti visuose renginiuose ir bendruomenės gyvenime. O minėdami Valstybės dieną būtinai visi einame giedoti šalies himną, kurį mintinai visi vaikai žino“.
Verta užsiminti, kad visuomeniška ir žmones mylinti Daiva, pagal galimybes, dalyvauja vietos bendruomenės veikloje. Kurį laiką buvo Aukštadvario bendruomenės tarybos nare ir jau dešimtmetį savo bendravimo su vaikais patirtį pritaiko mokyklų tėvelių komitetų veikloje.

Ugdo sveiką požiūrį
Fantazijos ir kūrybiškumo nestokojanti slaugytoja Daiva, palaikoma mokyklos vadovybės, rado būdų kaip naudingai mokykloje besimokantiems vaikams perteikti būtinas sveikos gyvensenos žinias. Sveikos mitybos dienas praturtino organizuota mokykloje „Košių diena“. Pati Daiva pasirūpino tai dienai reikiamu maistu. Kreipėsi dėl paramos į „Vievio grūdus“, kad skirtų įvairių grūdų košėms, o vienas iš prekybos centrų košių pagardinimui dovanojo uogienės ir sviesto.
O suvokdama kiek sudėtingų klausimų paaugliams ir jų tėveliams iškelia vaiko branda, į Aukštadvario gimnaziją pakvietė lektorių D. Jakučionį, šeimos medicinos gydytoją, psichoterapeutą, kuris visų klasių berniukams dėstė paskaitą lytinio švietimo tema.
„Mačiau vaikų reakciją ir širdis džiaugėsi, kad jie gavo atsakymus į jiems rūpimus klausimus, − prisimena Daiva. – Šiuolaikiniai vaikai daug atsakymų gali rasti internete, tačiau žymiai naudingiau išgirsti gyvą profesionalo žodį“.
Daivos nuomone, mokykloje dirbančio sveikatos priežiūros specialisto misija – vaiką paruošti sveikam gyvenimui.
„Žmogus iš mokyklos turi išeiti įgijęs higienos pagrindus, − dalijasi mintimis Aukštadvario gimnazijos sveikatos priežiūros specialistė Daiva. − Jis turi žinoti ne tik kaip valytis dantis, susitvarkyti namus, bet ir kokios tvarkos reikia laikytis naudojantis kompiuteriais. Gimnaziją baigęs žmogus turi žinoti lytinio brendimo ypatumus, kad turėtų suvokimą ir išsiugdytų atsakomybę. Itin svarbu, kad išmoktų pirmosios pagalbos abėcėlę. Kad atsitikus nelaimei, nepanikuotų, o žinotų kaip elgtis pagal trijų P principą (PPP – patikrink, paskambink, padėk)“.

Pomėgiai
Iš vaikystės atsineštas pomėgis bendrauti, dalyvauti įvairiose veiklose, Daivai neleidžia užsisklęsti ir dabar. Dar mokykloje Daiva stengėsi dalyvauti įvairiuose renginiuose, vaidino saviveiklos spektakliuose, grodavo gitara. Atvykusi į Trakus, ji būtinai dalyvaudavo ligoninės rengiamuose renginiuose, vaidino Trakų kultūros rūmų Karališkojo teatro saviveikloje.
Ir neveltui teigiama, kad moteris atsako už vaikų dvasinį ugdymą, kūrybiškos ugnelės vedama Daiva sugebėjo savo mažuosius vyrus sudominti ir šokiais, ir muzika. Apie tai liudija gydytojos R.Lunskienės paveikslais pasipuošusioje svetainėje besiglaudžiantys muzikiniai instrumentai.
„Visada mano gyvenimo dalimi buvo muzika. Išskyrus Marių, mūsų šeimoje visi groja, − pastebi Daiva. Su laiku į Aukštadvarį atkeliavo šokių pamokos, muzikos mokykla, „Yamahos“ mokyklėlė. Aš pati baigusi muzikos mokyklą ir skambinu pianinu“.
Pažįstantys Daivą Sakalienę puikiai žino ir apie kitus jos pomėgius. Moteris nuo jaunystės dienų puikiai mezga, neria vąšeliu ir siuva. Jaunystėje su drauge Reda net madingas striukes, sijonus buvo pasisiuvusios.
„Mėgstu keliauti, šemet noriu į Venspilį nuvažiuoti, − prisipažįsta Daiva. − Aš žingeidi ir mėgstu aktyvų poilsį, jei kur nuvykstu būtinai aplankau istorinius objektus. Domiuosi žmonių gyvenimo tradicijų ypatumais, o Marius mėgsta pasyvesnį poilsį, tenka derėtis“.
Dar slaugytoja prisipažino, kad visą gyvenimą išliko „knygų graužike“. „Labai mėgstu skaityti. Neskaitau tik saldžių meilės romanų,− teigia Daiva. Skaitau ir kartu su vaikais, o kai pasirodė serija knygų apie Harį Poterį, vos pasidalindavome“.
Šiuo metu moteris laisvą minutę skaito „Sofijos pasaulį“, pasklaido ir filosofijos istorijos knygas. Paklausta kas paskatino domėtis tokia literatūra, Daiva paaiškino, kad tokį „smegenų dezinfekcijos“ būdą jai pasiūlė vyro giminaitis. „Mariaus pusbrolis chirurgas, labai intelektualus žmogus skaito ne tik medicinines knygas, bet ir technines, įvairių mokslų literatūrą arba, pavyzdžiui – apie kompoziciją muzikoje, − tikslina Daiva. − Klausiau jo: „Kam tau?“, o jis ir sako, kad toks skaitymas atpalaiduoja smegenis, pravalo mintis. Nutariau ir aš tai išbandyti. Tikrai padeda atsiriboti nuo nereikalingų minčių, atsikratyti tuščių idėjų, nes sunkesnių knygų skaitymui turi susikaupti“.

Tarsi seserų būrys
Gerų žodžių Daiva negaili Trakų ligoninės Vaikų ligų skyriaus kolektyvui. „Labai gera komanda pas mus, visos maždaug tuo pačiu metu pradėjome dirbti skyriuje, − teigia D.Sakalienė. – Labai visos draugiškos. Man darbo kolektyvas – tarsi antra šeima. Sakyčiau, bendramintės sesės. Tarp kitko, dauguma iš mūsų – dauigiavaikės mamos. Ir rūpesčiais dalinamės, ir džiaugsmais. Nuolat slaugytojų dieną kartu minime. O praėjusiais metais skyriaus gydytojos Marija ir Joana mums ta proga neįprastą dovaną suorganizavo – grožėjomės Trakų pilių didybe plaukiodamos jachta. Fantastiškai laiką praleidom“.

Kas žavi
Paprašyta patikslinti kas patrauklaus slaugytojos darbe, D.Sakalienė banalybėmis nesišvaisto ir prasitaria, kad, galbūt, ji kantriai ir su meile dirba šį darbą būtent vaikų skyriuje.
„Nežinia kiek kantrybės prireiktų darbui reanimacijos, priėmimo skyriuje arba slaugos ligoninėje. Lenkiu galvą prieš ten dirbančius, − sako patyrusi slaugytoja Daiva. – O mane žavi patys vaikai. Tiesiog dirbi savo darbą, darai kas priklauso. Aš myliu žmones, man patinka bendrauti su vaikais, įdomu juos stebėti. Tai juk besiskleidžiančios asmenybės. Kalbuosi su jais. Kai atlieku reikiamą procedūrą visada paaiškinu kam, kodėl ir kaip tai bus daroma. Mes visos, turime sugalvojusios istorijas, kurias vaikams pasakojame prieš procedūras. Tarkim, reikia intraveninio kateterio lašinei ar injekcijoms, paaiškiname, kad tai drugelis, kokio niekas neturi arba kad turim pastatyti tokį namuką, per kurio kaminą vėliau girdysim jį vaistais. Stengiuosi vaikams sakyti tiesą, kad labai trumpai skaudės kai dursiu, tarsi bitė greit įgels. Dauguma vaikučių susitvarko su emocijomis, sukanda dantukus ir kenčia. Naujos kartos vaikai tikrai kitokie… Su jais susitarti savotiškas savęs išbandymas, bet padeda patirtis“.

„Man darbo kolektyvas – tarsi antra šeima. Sakyčiau, bendramintės sesės“, - teigia D.Sakalienė [2]

„Man darbo kolektyvas – tarsi antra šeima. Sakyčiau, bendramintės sesės“, – teigia D.Sakalienė

Lieka randai
Slaugytojos darbe apstu šviesių dienų, kai slaugomas ligonis pasveiksta ir optimistiškai nusiteikęs palieka skyrių. Tačiau neretai pasitaiko ir skaudžių dalykų, prieš kuriuos tampa bejėgiais medikai, o išgyventos sunkios akimirkos įstringa atminty ir neišgydomais randais suraižo sielą.
„Iš tikrųjų, mediko darbas nesibaigia kartu su darbo valandomis, dar parėjęs namo vėl ir vėl galvoji apie išgyventą sudėtingą situaciją, − dalijasi mintimis slaugytoja. – O tie naktiniai dalykai… Paskutinis baisus atvejis buvo: atvežė į skyrių traukulių kankinamą dvejų metukų berniuką, mums niekaip nepavyko numalšinti traukulių todėl reanimobiliu vaikas buvo nuvežtas į Vilniaus klinikas. Įprastai domiesi kolegų kuo baigėsi istorija, tąkart išaiškėjo, kad berniukui buvo diagnozuotas neoperuotinas auglys… Daug metų prisimenu mergytę, jai gal vos metukai buvo. Turėjo ji įgimtų sveikatos problemų, ilgai gulėjo mūsų skyriuje. Aš jai sekmadienio išvakarėse baigiau megzti baltas kojinytes, galvojau, papuošiu prieš sekmadienį. Šeštadienio vakare apaviau, o sekmadienį pamačiau ją mirusią… Kai pagalvoji, kas gali būti baisiau? Tada iki sielos gelmių suvoki žmogaus bejėgiškumą ir daugelio gyvenimo dalykų beprasmybę. Kiekviena iš mūsų susiduria su liūdnais atvejais ir tai ilgam išlieka atminty“.

Pastebėjimai
Slaugytoja Daiva žvelgdama į savo profesiją per laiko prizmę puikiai prisimena jaunystėje naudojamą medicininę įrangą, daugkartinius stiklinius švirkštus, kuriuos reikėdavo virinti, daugumos med.įrangos netobulumą ir kita. Taip pat aiškiai atsimena žmonių akyse spindėjusį nuoširdų dėkingumą už puikią vaiko slaugą, o išgirsti paprastą „ačiū“, tariamą išvykstant namo po gydymo, buvo įprastas dalykas…
„Dabar žmonės piktesni, kai kurie nesibodi rašyti nepagrįstus skundus, – pastebi Daiva. – Tačiau viską kompensuoja, į svečius užsukančios dėkingos mamos su pasveikusiais vaikais, jos užbėga tiesiog pasisveikinti. Dovanoja vaikų skyriui žaislus, kėdutes, vaikštynes, knygutes… Negali nesišypsoti, kai jauti, kad tavo darbas ir žinios vertinamos, kad užsimezga pozityvus ryšys…“

P.S.
Pokalbio pabaigoje Daiva Sakalienė primygtinai prašė pasveikinti jos koleges – slaugytojas.
Taigi, D. Sakalienės ir „Galvės“skaitytojų vardu visas slaugytojas (nesvarbu kokiame skyriuje jos darbuojasi) sveikiname profesinės dienos proga ir linkime svarbiausių dalykų jų darbe: stiprios sveikatos, geležinės kantrybės ir optimizmo. Visa kita suteiks sveikas požiūris į gyvenimą.

GRAŽINA NOREIKIENĖ