Yra keli būdai pažinti gražiai išsiuvinėtą servetėlę, dailiai vąšeliu sunertą staltiesę, paprastai, bet ir tuo pačiu įmantriai numegztą pirštinę ar kojinę. Vienas būdas – lankytis mugėse ir parodose. Kitas – stebėti, kaip mikliai ant smiliaus nardo riestagalis vąšelis, ar lempos šviesoje.Trečia, ir bene sudėtingiausia galimybė pažint įmantriai susukto siūlo magiją, pačiam paimt į rankas vąšelį, virbalus, adatą ir pabandyti sukurti grožį. Patyrus kūrybos džiaugsmą, gali tekt likusį gyvenimą būti priklausomam nuo šios „ligos“.

Vladas Kasperavičius

Laimingi tie, kuriuos menui ir kūrybos džiaugsmui pastumia kantrūs ir kūrybingi mokytojai. Tokia Trakuose buvo kukli ir didelės širdies pedagogė Alina Rudalevičienė. Ilgus dešimtmečius ji dirbo Trakų internatinėje mokykloje, ten siūlo magijos perpratimo išmokė šimtus jaunų žmonių. Pamenu, kaip ji paprastai, bet įtaigiai sugebėjo net berniukus paimti į rankas adatą ir išsisiuvinėti gėlę ar neįmantrų ornamentą pagalvės užtiesalui ar nedidelei servetėlei. Badė adata tokiam darbui neįgudusius pirštus, bet siuvau ir aš, dar ir dabar turiu išsaugojęs mokyklinių laikų servetėlę, kurią pats, mano mokytojos Alinos Rudalevičienės pamokytas, išsiuvinėjau.

Paluknyje puikiai žinoma „siūlų magė“ Alina Kamilevič. Ji yra bene garsiausių šių apylinkių nėrimo vąšeliu meistrių.

Ir kaip nebus žinoma, jei mokykloje išdirbti 45 metai, savo nertais, megztais rankdarbiais džiugino visos apylinkės senimą ir jaunimą. Nors jos duktė Jolanta neperėmė gebėjimų iš siūlų kurti grožį, tačiau su didele pagarba pažymi mamos kantrybę, darbštumą, kūrybingumą.

Alina Kamilevič dar būdama maža mergaitė pirmuosius siuvinius sukūrė vadintuoju „kryželiu“, ilgainiui ėmė kurti romantiškas servetėles, puošnias staltieses, užuolaidas, pagalvių užvalkalus, šalius, net drabužius. Jos darbelių galima rasti kone kiekviename Paluknio seniūnijos name. O kai Paluknys šventė 320 metų jubiliejų, Alina Kamilevič išdidžiai rodė savo darbelius, nes jie sakyte sakė apie etnokultūrinio paveldo perimamumą, tradicijų tąsą.

Bražuolėje su senele Janina Maleckaja gyvena jos anūkė Janina Kiseliova. Jauna moteris mėgsta megzti kojines, pirštines, nevengia vąšelio. Jos profesija – meno dirbinių iš tekstilės gamintoja, tačiau šiuo amatu verčiasi savitai. Už savo darbą ji... neima atlygio. Močiutė Janina Maleckaja džiaugiasi anūkės stropumu, darbštumu. Jai prie

širdies, kad anūkė Janina, nors ir baigusi specialius mokslus, bet noriai perima senolės patirtį. Pasak Janinos Maleckajos, jų šeimoje su siūlais reikalų turėjusi prosenolė Emilija Bakštonienė, o sūnus Česlovas Maleckas spalvotais siūlais margina... velykinius kiaušinius.

Trakų kraštą garsina daugybė kantrių ir darbščių kūrėjų, kurios iš siūlų vąšeliu, virbalais ir adata kuria grožį.

Veronika Jatkevičienė iš Tiltų, toli garsėjančiu savo austiniais lininiais dirvonais ir rakšluoščiais, kaimo. Ji vąšeliu neria įvairių formų ir raštų servetėles, takelius, o virbalais numezga megztinius, liemenes, batukus, kojines. Iš storų siūlų pina krepšelius, apipina šviestuvus, vazonėlius.

Jos kraštietė Vyda Tolvaišienė vąšeliu „specializuojasi“ servetėlių, staltiesių ir skarų nėrimu.

Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė neria vąšeliu ir mezga virbalais, viso to išmoko iš savo senelių.

Janina Mekionienė – irgi aukštadvarietė. Ji pirmąjį savo megztinį virbalais numezgė besimokydama ketvirtoje klasėje. Ji nuolatinė Aukštadvaryje rengiamų parodų ir mugių dalyvė, jos originalūs mezginiai ir nėriniai už originalumą įvertinti padėkomis ir garbės raštais.

Tas prisilietimas prie siūlo atėjo iš to laikotarpio, kai kaimo sodietės norėjo pasipuošti savo namus. Po ilgų kantrybės valandų kaimo seklyčios pražysdavo servetėlių, užtiesalų spalvingais raštais, kuklūs drabužiai įgaudavo prašmatnumo ir net prabangos. Tas noras sukurti pačiam ir buvo pagrindinis variklis, dėl ko ir šiandien nusigręžiama nuo pramoninio ir parduotuvinio kičo.

Pamenu tuos laikus, kai mano Senųjų Trakų kaimo jauni vyrai ir moterys traukiniu kasryt išvažiuodavo dirbti į sostinės gamyklas ir statybas. Kad kelionė traukiniu neprailgtų, vyrai lošdavo kortomis, o moterys... nerdavo vąšeliu.

Be pietų lauknešėlio, jų nemažose rankinėse buvo dešimtys medinių ričių su baltais siūlais. Ir nerdavo kasdien miklūs pirštai begalinius raštus į vieną visumą. Neužmiršiu, kai po dvejų metų kasdienio darbo mano sesuo Janina išdidžiai užtiesė staltiesę mūsų namelyje. Mama džiaugėsi, tėtis šypsojosi, o sesuo netvėrė savo kailyje. Ji sugebėjo...

Projektas Amatai ir amatininkai Trakų rajone.