Na, o mano dienos ne kokios. Kaip doras, šaunus, nepakartojamas Lietuvos patriotas, įpusėjus kriziniam sunkmečiui, priverstas savo noru prisirašiau skolų lapelių iki soties. Žinoma, dabar tai vadinasi smetoniškai, mandriau- vekselis. „Vekseliavau“ viską. Nuo energetinių iki komunalinių skolų.  Dabar tai grįžta su kaupu. Suprantama ne į mano kišenę.  Suskambus durų skambučiui net silpna pasidaro. Kerta per viską: kojas, ausis ir akis. Nieko nematau, nieko nežinau, nieko negirdžiu. Mano nelaimei „vekseliai“ pasižymi nuostabia klausa, rega bei kantrybe. Mikliai subalansavę mano biudžetą susivekseliavo viską, viską.  Paverkiau. Vėliau irgi paverkiau. O po to tik verkiau ir verkiau. Pasidarė lengviau. Susikaupiau. Skambinu. „Mama? Mamyte! Norim valgyt! Labai!” Išvada paprasta — pensininkai veža. Tikrąją to žodžio prasme. Ačiū tau, mama!  
Šnektelėjęs su mama, prisėdau. Sėdžiu ir mąstau.(dabar taip vadinasi depresija). Depresuoju apie šviesią praeitį. Gera buvo. O dabar jaučiuosi, kaip senas kuinas prie skerdyklos vartų. Stoviu ir nežinau kas geriau: pro vartus, ar risnoti šalin? Gera buvo misti avižomis iš švediškų ėdžių. Oi, kaip  gera. Ėdėm ir spjaudėm. Spjaudėm ir ėdėm. Pririjom lyg soties ir dar daugiau. O dabar mintant priplėkusiais šiaudais reikia susimokėti už šviesią praeitį. Valio! Mes mokūs!

Linksmų košmarų!
P.S. Atleisk,  mama. Daugiau nevekseliuosiu.{jcomments on}