VLADAS KASPERAVIČIUS
Vakar buvo spalis, o šiandien jau lapkritis. Toji vos juntama rudeninės rimties riba tarp dviejų mėnesių mariomis žvakelių šviesų užtvindo didesnes ir mažesnes kapines – minime Visų Šventų ir Vėlinių dienas.
Visas krikščioniško tikėjimo pasaulis lenkia galvas visiems mirusiems, mintimis ir malda bendrauja su išėjusiais Anapilin.
Einame visi į tas amžino poilsio vietas, susikaupimu ir tyra širdimi panyrame į prisiminimų ir atjautos mintis, meldžiamės ir vėjyje besiblaškančiomis žvakių liepsnomis įprasminame tą neišvengiamą tarpsnį tarp gyvenimo ir mirties.
Vėlinių dieną pasaulio katalikai meldžiasi už savo brangius mirusius gimines, į amžinybę iškeliavusius dvasiškai artimus žmones ir už tuos, kurių jau niekas nebeprisimena žemėje, bet kurių vardai įrašyti pas Viešpatį amžinojo gyvenimo knygoje.
Apie visų mirusiųjų atminimą imta kalbėti VII amžiuje, o X amžiaus pačioje pabaigoje (998 m.) Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abatas visų jam priklausančių vienuolynų kalendoriuje pažymėjo lapkričio 2 dieną, kaip maldos už visus jau mirusius jų vienuolijos narius dieną. Šis pavyzdys paplito po skirtingas Europos bažnyčias bei vienuolynus ir 1311 m. Vėlinių šventė jau oficialiai buvo įvesta į Katalikų Bažnyčios liturgiją.
Apie 1400 m. kunigaikštis Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Senuosiuose Trakuose. Tikėtina, kad jie, atsikeldami į Lietuvą (t. y. jau nuo pat Lietuvos krikšto), atsinešė ir katalikišką Vėlinių šventę.
Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvės šventikas Aleksandras Šmailovas papasakojo, kad išpažįstantieji stačiatikių tikėjimą kraštiečiai Vėlines švenčia kitaip, nei katalikai.
-Stačiatikių maldos namuose mirusieji pagerbiami šeštadieniais, devintą ir keturiasdešimtą dienomis po tikinčiojo mirties, o taip pat kasmet mirimo dieną, - priminė šventikas Aleksandras. – Katalikų pasaulyje visų mirusiųjų paminėjimo diena tradiciškai švenčiama lapkričio 2 dieną, iš karto po Visų šventųjų dienos. Šią dieną įvairiose šalyse priimta lankyti kapines, žalumynais ir gėlėmis puošti kapus, deginti žvakes, melstis, šeimyniškai valgyti. Mirusiuosius katalikai pagerbia vieną kartą metuose, o štai stačiatikiai turi keletą mirusiųjų paminėjimo datų.
Tai šeštadienis prieš Adventą, 2,3 ir 4 šeštadieniai jo metu, šeštadienis prieš Velykas, radonica – antras antradienis po Velykų ir šeštadienis prieš lapkričio 8 d., šv. Dmitrijaus dieną. Beje, stačiatikių šventikai beveik kiekvieną šeštadienį meldžiasi už mirusiuosius. Praėjusį šeštadienį Vievio stačiatikių šventikas Venjaminas Semeliškių šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje aukojo panichidą – kelias valandas trunkančias pamaldas, kurių metu ilgai giedamos šventos giesmės. Tai stačiatikiams įprasta prieš Vėlines.
Panichidos metu maldos namuose kalbinta Semeliškių stačiatikių bendruomenės pirmininkė Tatjana Nenartavičienė pasipasakojo, kad šio krašto stačiatikiai specialiai lapkričio pirmąją kapų nelanko, tik juos tinkamai sutvarko.
-Ši panichida subūrė visus, kurie yra Semeliškių parapijos tikintieji, - sako T.Nenartavičienė. – Mūsų bendruomenėje yra apie pusšimtį tikinčiųjų. Per pamaldas, kurias aukoja Vievio šventikas Venjaminas, visi stengiasi suvažiuoti į savo maldos namus. Panichidos metu tikintieji aukoja pinigų cerkvės pastato remontui, atneša maisto, kurį po pamaldų šventikas išdalina nepasiturintiems.
Pasak Vievio stačiatikių šventiko Venjamino, Semeliškėse stačiatikiai meldžiasi per šeštadienio panichidą, o Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų parapijos tikintieji turi nedidelę koplyčią kapinėse. Jose ir meldžiamasi mirusiems paminėti dienomis.
-Gyvenimas įvairus, yra nemažai maišytų šeimų, kuriose išpažįstami skirtingi tikėjimai, dėl to dauguma mūsų krašto tikinčiųjų prisiderino prie valstybės pripažinta lapkričio 1-ąja – Visų Šventų ir Vėlinių diena, - pažymėjo šventikas Venjaminas. – Šiuo susikaupimo ir bendravimo mirusiais metu maldos žodžiai pasieks savo tikslą... Na, o einantiems į kapines derėtų turėti daugiau žvakelių ir jas uždegti ant apleistų ir nelankomų, karo mūšiuose ž
uvusiems kapų.
