[caption id="attachment_27207" align="aligncenter" width="458"] Kalba puoselėjama ir per tautos tradicijas. Kaip gyvena ir savo tradicijas puoselėja skirtingų kultūrų Trakų krašto žmonės, š. m. kovo 28 d. stebėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Trakų krašto tradicinių amatų centre[/caption] Žodžio kilmė Apie žodžio „Velykos“ kilmę iš baltarusių kalbos būdvardžio „velikij“, reiškiančio „didžiulis, didysis“ skaitome Algirdo Sabaliausko knygoje „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (Vilnius, 1994). Velykų pavadinimas baltarusių kalboje buvo „Velikij denj“, pažodžiui – „Didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Tai yra vertinys iš graikų kalbos. Pirmuosiuose lietuvių raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma – Velyka. Latviai Velykas taip pat vadina „didele diena“, tačiau savo kalba – Lieldienas. Latviai slavišką pavadinimą išsivertė pažodžiui. Yra aiškinimų, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, nes mūsų protėviai šiuo metu lankydavę artimųjų kapus, nešdavę maisto, dažniausiai kiaušinių. Tačiau toks šventės pavadinimo kildinimas su lingvistika ir žodžio kilme bei raida nesusiję. Kirčiavimas Velýkos yra 1-osios kirčiuotės: turi tvirtapradį pastoviai kirčiuotą antrą nuo galo skiemenį, taigi Velýkų, Velýkoms, Velýkas, Velýkomis... Tarmėse šis pavadinimas fiksuotas ir kaip 2-osios kirčiuotės: Velỹkos, Velykàs, bet tai nenorminis kirčiavimas. [caption id="attachment_27201" align="alignright" width="200"] „Margainis“ – Rūdiškių gimnazijos pradinukų kūryba. Rūdiškių bibliotekos vedėja Laima Franckevičienė juokauja: „Šį darbą pavadinčiau taip: „Gyvenimas margas, kaip Velykų kiaušinis“[/caption] Rašymas Švenčių pavadinimų pirmasis žodis rašomas didžiąja raide. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide: šv. Velykos. (Stilistiškai didžiosios raidės vartojimas įmanomas, ypač religinio pobūdžio tekstuose.) Sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Velykomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesni, pvz.: Sveiki sulaukę šventų Velykų! „velykinis kiaušinis“ ar „Velykų kiaušinis“? Abejaip taisyklinga sakyti. Jei norima labiau pabrėžti, kad tam tikras dalykas (daiktas, ar veiksmas), skirtas tik tai konkrečiai šventei – Velykoms, labiau tinka kilmininko forma – Velykų koncertas, Velykų kiaušinis, Velykų pyragas ir pan. Jei norima nusakyti daikto ar veiksmo rūšį (pvz., tam tikros programos koncertas visada bus kalėdinis), tinka būdvardis – velykinis koncertas, velykinis kiaušinis, velykinis pyragas. Sparnuoti posakiai Su žodžiu Velykos frazeologizmų ir kitų posakių nedaug. Populiariausi – Velykų bobutė ir Velykų zuikutis, nes per Velykas jie vaikams dovanų atneša. Frazeologizmo Velykų zuikis pamatas – pasakojimas apie pamiškėje gyvenusią senutę Velykę, kuri zuikių padedama margina kiaušinius, sudeda į zuikių pakinkytą vaškinį ar cukrinį vežimaitį ir veža vaikams. Kai kur buvo tikima, kad margučius nešioja ne Velykė, o pats Velykų zuikis. Velykė ir yra Velykų bobutė, kai kur dar vadinama Velykų karaliene. Tik nesupainiokite Velykų bobutės su Velykų boba. Velykų boba – vienas tradiciškiausių Lietuvoje Velykoms kepamų pyragų. Velykų kankalais kai kuriose tarmėse vadinami geltonieji narcizai, o frazeologizmas ciuckų Velykos reiškia ištvirkavimą. Ar girdėjote, kad: – graudžiai verkiančiam sakoma: „Nebliauk kaip Velykų veršis“, – apie gausias vaišes svečiuose giriamasi: „Vaišino kaip per Velykas“, – apie mėgstantį pavalgyti tinginį juokaujama: „Darbas kaip šventą dieną, valgis kaip ant Velykų“, – dėl kylančių kainų stebimasi: „Kaip prieš Velykas kiaušinėlio kaina“, – gavus daug dovanų džiaugiamasi: „Apdovanojo kaip Velykė“, – vėluojančiu svečiu piktinamasi: „Važiuoja kaip velykė su kiaušiniais.“, – nenustygstančiam vietoje priekaištaujama: „Ar siunti, ar Velykas junti?“. Parengta pagal Algirdo Sabaliausko „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (Vilnius, 1994), Valdo Sasnausko „Vaikučių kalendorių. Pavasaris“ (Kaunas, 2008), P. Dundulienės „Lietuvos etnologiją“(Vilnius, 1991), www.vlkk.lt (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainė), www.patarles.lt . Parengė ALVYDA KAZAKEVIČIŪTĖ-STANIUNAITIENĖ