- Galvė - https://www.galve.lt -

Verta pasivaikščioti protėvių takais

Tačiau pažinti gimtąsias apylinkes, žinoti jų istoriją – kiekvieno lietuvio pareiga. Pastaruoju metu auga susidomėjimas lietuvių kultūros bei gamtos vertybėmis. Pažinti gimtąsias apylinkes, žinoti jų istoriją būtų kiekvieno lietuvio pareiga. Šios vasaros poilsio dienomis buvo gausiai lankomos Aukštadvario regioninio parko gamtos ir kultūros vertybės. Regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius paprašė Aukštadvario bendruomenės savanorių vasaros laiku ne darbo dienomis budėti lankytojų centre. Džiugu, kad tuoj pat į kvietimą atsiliepė aktyvios pedagogės –  ne vieną dešimtį metų paaukojusios atsakingam ugdymo darbui. Aukštadvario apylinkių tautinio paveldo atstovės, etnografinio ansamblio „Senjorės“ dainininkės, gyvosios istorijos liudininkės – taip galima būtų apibūdinti moteris, kurios sutiko nemokamai budėti Aukštadvario regioninio parko lankytojų centre ir teikti informaciją lankytojams.

Padėkojo
Aukštadvario regioninio parko rekreacijos vadybininkės Emos Stanulionienės iniciatyva rugsėjo 17 dieną, visiems padėjusiems aptarnauti lankytojus vasaros sezono metu, buvo suorganizuota ekskursija. Pažintinei kelionei mokykla – darželis „Gandriukas“ parūpino autobusą`, maršrutą numatė Vaclovas Plegevičius, ekskursiją vedė Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir direktorius Vaclovas Plegevičius. Važiavome nauju maršrutu, kai kas tik pirmą kartą, įgijome naujų žinių, patyrėme gražių įspūdžių. Pirmasis sustojimas  buvo bemiškės kalvose.  Tai gamtiniu požiūriu unikali vieta, iš kurios atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Šioje vietoje prateka  Verknė, snaudžia  ežerai Gilandis ir Gilūšis, o už kalvelės tyvuliuoja gražuolis Solis. Važiuojant į rytus mus pasitiko senasis dzūkiškas Pakalninkų kaimas, kur dar žymi gatvinė kaimo struktūra, galima įžvelgti senovinių architektūros elementų. Aukštadvario apylinkių ežerų karalius – Vilkokšnis. Legenda teigia, kad iš dangaus, debesio pavidalu nusileidęs ežeras kriokęs lyg vilkas, tokiu būdu įprasminęs savo vardą. Pažymėtina, kad šio ežero įlanka vadinama Koja ir ežerėlis šalimais –  Pakojys. Šie vandenvardžiai atspindi senajį mūsų kultūros klodą, kuomet mūsų protėvių garbinimo objektu buvo vilkas. O šalia ežero įsikūrusios kaimo turizmo sodybos ir poilsio bazės vilioja galimybe poilsiauti ramioje gamtos užuovėjoje.

Aplankė Vytautavą
Tikrai verta aplankyti pamiškėje stovinčią Vytautavos Šv. Antano Paduviečio bažnytėlę. Mus šventoriuje pasitiko guvi senolė jau greitai aštuntą dešimtį metų perkopsianti ponia Lukšienė. Ji papasakojo kokiomis sąlygomis buvo statoma bažnytėlė, jos tėvelis visus „rūstus su kaimynais tąsė, skubinos subudavot“. Senolė jau dvidešimt metų uoliai šiai bažnytėlei tarnauja, joje priėmė pirmąją komuniją, santuokos sakramentą, užaugino sūnų , kuris pasirinko kunigystę. Onuškio parapijos klebonas  Algis Gaidukevičius mielai papasakojo parapijos istoriją. Šios bažnyčios statybos iniciatorius – Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas, kuris 1930 metais (Vytauto Didžiojo metai) padovanojo naujai bažnyčiai 20 hektarų žemės, bei pavadino Vytautava. Dėl įvairių formalumų vykdymo tik 1939 metais  buvo nutarta pastatyti čia laikiną bažnyčią, o iškviestas matininkas  suprojektavo gyvenvietę ir sklypus pasieniečių šeimoms, mokyklai, paštui, pieninei, kultūros centrui. Laikinos bažnyčios  statyba rūpinosi kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas, kuris svajojo apie išaugsiantį miestelį su paminklu Vytautui Didžiajam. Iš dovanoto svirno bei ūkinių pastatų vietiniai gyventojai stipriai ir greitai surentė maldos namus. „Niekas negalėjo pagalvoti, kad ši kukli bažnytėlė, pragyvenusi karą ir audras, sulauks mūsų dienų“, – savo pasakojimą baigė klebonas. Dainingosios ekskursijos dalyvės atsisveikinimui bažnyčioje sugiedojo „Marija,  Marija“.

Strėvos įžymybės
Toliau mus kelias vedė pro senąjį Strėvos kaimą, žinomą ne vien tik kaip pasienio zoną, bet garsų gerais amatininkais, pasakoriais, kantriais žemdirbiais, savo arimais puošusiais Lietuvos kalvas. Nuo seniausių laikų Strėvos gyventojai gaudė žuvį, dirbo laukus, čia pat jų piliakalnis, praeitį mena pilkapiai. Strėvos įgriuva –  įdomi vieta sustojimui, šiam geologiniam objektui daugiau nei 10 tūkstančių metų. Mokslininkų teigimu tai paskutinio ledynmečio darinys. Vietiniai žmonės apie ją seka legendas. Šią duobę žmonės vadina „ Zapadlaja jama“, esą čia kažkada buvo nuskendę ar tyčia nuskandinti gyvuliai. Kitoje sakmėje minimi velniai ir jų rūmai, stovėję ant žemės, esą už nepaklusnumą Dievui, Perkūnas sudaužęs tuos rūmus ir nugramzdinęs giliai po žeme. Dar vienoje legendoje minima smuklė, kurioje vyrai girtaudavo ir lošė kortomis. Galiausiai, viena moteriškė  prakeikė smuklę, joje girtaujantį vyrą ir atseit todėl smuklė nugrimzdo po žeme. Vietinėje tautosakoje atsispindi senojo tikėjimo reliktai.

Jotvingių palikimas
Pamažu važiuojam  Aukštadvario miestelio link, kur ketiname baigti savo kelionę. Mošos piliakalnis ir jo teritorijoje esantys net keturi pilkapiai yra Aukštadvario įžymybė, šis kompleksas paskelbtas archeologiniu draustiniu. Ši teritorija –  mūsų protėvių jotvingių gyvenamasis kompleksas. Gamtameldžiai protėviai garbinę ugnį, vandenį, medį ir akmenį buvo pirmieji saugomų teritorijų steigėjai ir saugotojai. Mums atvykus į Mošą jau liepsnojo ugnelė, visus pasitiko ir, prisimenant protėvių tradicijas, karšta arbata vaišino Aukštadvario regioninio parko ekologas Talvydas Špiliauskas. Atsisveikinimui buvo sudainuota daina „Oi žirge, žirge“, prisimenant koks jis buvo svarbus mūsų protėviams. Net ir staiga prapliupęs lietus nesugadino puikios nuotaikos ir gerų įspūdžių po puikios pažintinės kelionės,  prisimenant mūsų protėvių tradicijas.
Kviečiame visus, besidominčius savo krašto gamta ir kultūra pakeliauti šiuo maršrutu.

Rita Balsevičiūtė, Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė {jcomments on}