Tai, kas mus užburia, sykiu veda ir globoja. Kai mes netenkame galvos dėl ko nors, ką mylime ar mėgstame, – laivų, lėktuvų, idėjų, – toji stebuklinga aistra nutiesia mums kelius į priekį, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mus pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų, abejonių. Jei ne ta meilės galybė, mes būtumėm nelyginant laivai, sustingę negyvose nuobodulio jūrose…
Rugsėjo 29 d. Vievio miesto bibliotekos parodų salėje vyko menininkės Linos Latvaitienės autorinės tapybos darbų parodos pristatymas. Visi susirinkusieji turėjo galimybę dalyvauti renginyje, kuriame skambėjo muzika, eilės ir gražūs žodžiai.
Renginį vedė Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio nariai, abiturientai – Ligita Kazlauskaitė ir Mantas Gresius. Iš pradžių visi žavėjomės literatūrine kompozicija ,,Kūrybos atradimas“ (mokytoja Renata Kisnierienė). Vėliau viešnia pasakojo apie savo vaikystę, jaunystę, pirmuosius kūrybos žingsnius. Sužinojome, kad menininkė L. Latvaitienė gimė Vilkaviškio r., baigė VDU ir įgijo lietuvių filologo specialybę. Dabar su vyru Remigijumi gyvena Elektrėnuose ir augina du vaikus. Ji teigė, kad menininkų artimoje aplinkoje nebuvo, todėl kūryba pasireikšdavo tik per kasdieninius darbus. ,,Tapyba – grožis ir viskas, kas kyla iš sielos gelmių. Tai, ką jaučiu, kaip jaučiu, ir perteikiu drobėje. Ir ne tik drobėje. Kai sieloje pabunda ilgesys, kai viduje susikaupia neišsakyti žodžiai, jie išsilieja eilėmis“, – apie savo kūrybą pasakojo menininkė. – ,,Žmogui būtina atrasti harmoniją, ir jos, kaip ir kiti, ieškau pati. Tie ieškojimai ir išreiškiami savomis spalvomis. Pasirodo, spalvos įtraukia į savo pasaulį, kuris yra švelnus, kuriame nėra ginčų, pykčio, nuoskaudų. Atradau kitą – man mielą pasaulį, kurį galiu kurti ir kuriame galiu ilsėtis“, – kalbėjo apie savo kūrybą parodos autorė L. Latvaitienė. Parodoje „Pirmieji paukščiai“ eksponuojama net 27 tapyti paveikslai. Pirmasis paveikslas „Pirmoji gulbė“ buvo nutapytas 2013 m. pabaigoje. Paveiksluose dominuoja gamtos vaizdai, gyvūnų ir paukščių motyvai, jos išgyventi jausmai, išreikšti ir perteikti spalvomis. Pati autorė pritaria, kad toks parodos pavadinimas nėra atsitiktinis ir teigia, kad kiekvienam svarbu išlaisvinti savo svajones, leisti joms rasti vietą gyvenime.
Daug gražių žodžių apie parodą pasakė poetė Onutė Kulbokienė. Visi žavėjomės Augustės Araneckaitės, Juditos Šumskaitės, Augustės Pukalskaitės, Ernesto Katiliaus ir Žeimantės Straševičiūtės atlikta daina ,,Nenusigąsk, tai aš“. Menininkė L. Latvaitienė padėkojo artimiems žmonėms, dalyviams, svečiams, bibliotekos vedėjai I. Sūnelaitienei, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio nariams ir jų vadovei R. Kisnierienei už nuostabias renginio akimirkas.
Teko grįžti į kasdienybę, kurioje galioja visai kitokie dėsniai nei stebuklingame meno pasaulyje. Juk tikrąjį meną sunku suvokti protu, jį galima pamatyti tik sielos akimis, pajausti širdies virpuliu... Arba prieš aušrą, kai viskas nutyla, įsiklausyti į gamtos šnabždesį – galbūt aplankys stebuklingas suvokimas, jog visas pasaulis, visata tyliai dainuoja – dainuoja kiekvienam pasaulio žmogui, žvėriui, augalui, kiekvienam akmeniui suprantama kalba. Tik reikia išdrįsti tai pajausti...
Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio nariai
Tai, kas mus užburia, sykiu veda ir globoja. Kai mes netenkame galvos dėl ko nors, ką mylime ar mėgstame, – laivų, lėktuvų, idėjų, – toji stebuklinga aistra nutiesia mums kelius į priekį, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mus pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų, abejonių. Jei ne ta meilės galybė, mes būtumėm nelyginant laivai, sustingę negyvose nuobodulio jūrose…
Rugsėjo 29 d. Vievio miesto bibliotekos parodų salėje vyko menininkės Linos Latvaitienės autorinės tapybos darbų parodos pristatymas. Visi susirinkusieji turėjo galimybę dalyvauti renginyje, kuriame skambėjo muzika, eilės ir gražūs žodžiai.
Renginį vedė Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio nariai, abiturientai – Ligita Kazlauskaitė ir Mantas Gresius. Iš pradžių visi žavėjomės literatūrine kompozicija ,,Kūrybos atradimas“ (mokytoja Renata Kisnierienė). Vėliau viešnia pasakojo apie savo vaikystę, jaunystę, pirmuosius kūrybos žingsnius. Sužinojome, kad menininkė L. Latvaitienė gimė Vilkaviškio r., baigė VDU ir įgijo lietuvių filologo specialybę. Dabar su vyru Remigijumi gyvena Elektrėnuose ir augina du vaikus. Ji teigė, kad menininkų artimoje aplinkoje nebuvo, todėl kūryba pasireikšdavo tik per kasdieninius darbus. ,,Tapyba – grožis ir viskas, kas kyla iš sielos gelmių. Tai, ką jaučiu, kaip jaučiu, ir perteikiu drobėje. Ir ne tik drobėje. Kai sieloje pabunda ilgesys, kai viduje susikaupia neišsakyti žodžiai, jie išsilieja eilėmis“, – apie savo kūrybą pasakojo menininkė. – ,,Žmogui būtina atrasti harmoniją, ir jos, kaip ir kiti, ieškau pati. Tie ieškojimai ir išreiškiami savomis spalvomis. Pasirodo, spalvos įtraukia į savo pasaulį, kuris yra švelnus, kuriame nėra ginčų, pykčio, nuoskaudų. Atradau kitą – man mielą pasaulį, kurį galiu kurti ir kuriame galiu ilsėtis“, – kalbėjo apie savo kūrybą parodos autorė L. Latvaitienė. Parodoje „Pirmieji paukščiai“ eksponuojama net 27 tapyti paveikslai. Pirmasis paveikslas „Pirmoji gulbė“ buvo nutapytas 2013 m. pabaigoje. Paveiksluose dominuoja gamtos vaizdai, gyvūnų ir paukščių motyvai, jos išgyventi jausmai, išreikšti ir perteikti spalvomis. Pati autorė pritaria, kad toks parodos pavadinimas nėra atsitiktinis ir teigia, kad kiekvienam svarbu išlaisvinti savo svajones, leisti joms rasti vietą gyvenime.
Daug gražių žodžių apie parodą pasakė poetė Onutė Kulbokienė. Visi žavėjomės Augustės Araneckaitės, Juditos Šumskaitės, Augustės Pukalskaitės, Ernesto Katiliaus ir Žeimantės Straševičiūtės atlikta daina ,,Nenusigąsk, tai aš“. Menininkė L. Latvaitienė padėkojo artimiems žmonėms, dalyviams, svečiams, bibliotekos vedėjai I. Sūnelaitienei, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio nariams ir jų vadovei R. Kisnierienei už nuostabias renginio akimirkas.
Teko grįžti į kasdienybę, kurioje galioja visai kitokie dėsniai nei stebuklingame meno pasaulyje. Juk tikrąjį meną sunku suvokti protu, jį galima pamatyti tik sielos akimis, pajausti širdies virpuliu... Arba prieš aušrą, kai viskas nutyla, įsiklausyti į gamtos šnabždesį – galbūt aplankys stebuklingas suvokimas, jog visas pasaulis, visata tyliai dainuoja – dainuoja kiekvienam pasaulio žmogui, žvėriui, augalui, kiekvienam akmeniui suprantama kalba. Tik reikia išdrįsti tai pajausti...
Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio nariai
