Lina Laura Švedaitė

Trakuose gyvenanti Indrė Simonovienė – jauna moteris, pirmoji Lietuvoje susilaukusi dvynukų po sėkmingos inksto transplantacijos. Šiuo metu Indrė gyvena kaip ir kitos mažus vaikus auginančios mamos – visiems reikalams atlikti paroje jai pritrūksta valandų. Tačiau šios moters žodžiuose skamba užkrečiantis optimizmas ir dėkingumas.

Miela Indre, ypatinga jūsų istorija be galo įkvepia gyventi drąsiai ir nebijoti gyvenimo sunkumų. Pozityvumo iš jūsų turėtų pasimokyti kiekvienas, turintis įprotį paniurzgėti. Kaip jaučiatės dabartiniame gyvenimo etape? Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandien?

Šis mano gyvenimo etapas yra ypatingas todėl, kad neseniai tapau mama – jausmas nerealus. O, kai tampi iškart „dviguba“ mama, atrodo, kad įvyko kažkas stebuklingo, magiško… Šiuo metu mano didžiausi iššūkiai yra užmigdyti vaikus, išvirti skanią košę ir suspėti įgyvendinti, ką per dieną būnu suplanavusi. Be abejo, labai rūpinuosi savo šeima, noriu, kad visi būtų laimingi.

Auginant dvynukus, ypač, kai jie dar mažyčiai, turėtų būti nelengva. Ar sulaukiate pagalbos iš šeimos ar kitų artimųjų? O gal puikiai susidorojate dviese su vyru?

Turime nuostabią pagalbininkę – močiutę Ireną. Be jos pagalbos būtų tikrai nelengva. Ji man ir vaikus nuprausti padeda, ir pamaitinti, ir pabūna su jais, kai man kur nors reikia. Vyras taip pat padeda, jis mūsų „rankos”. Vaikus nešioja, sūpuoja, vežimą išneša ir su manimi kartu naktį keliasi, kai mūsų mažieji nutaria, kad nori pienuko.

Liga jus užklupo netikėtai. Iš kur sėmėtės optimizmo? Kas tuo metu buvo jūsų ramstis?

Liga atsirado lyg iš giedro dangaus ir buvo smarkiai progresuojanti. Buvo baisu, sunku ir liūdna. Atrodė, visas gyvenimas sustojo... O ypač, kai buvau tokia jauna, buvo sunku suvokti, kodėl taip nutiko ir kas bus toliau. Bet turbūt kiekvienas su manimi sutiks, kad mamos yra tos fėjos, kurios net ir pačią blogiausią situaciją padaro gera. Taigi, mano mama buvo tas žmogus, kuris mane visą laiką palaikė, drąsino ir neleido nukabinti nosies. „Viskas bus gerai, pamatysi“ – sakydavo. Ir ji buvo teisi. Už tokį palaikymą esu jai be galo dėkinga. Suprantu, kaip jai buvo sunku žiūrėti į mane ir kartu kentėti, bet ji šaunuolė – nepasidavė ir to neparodė.

Kaip į jūsų ligos istoriją reagavo jūsų mylimasis?

Priėmė tai kaip natūralų dalyką. Juk kiekvienas iš mūsų galime susirgti.

Koks jausmas yra gyventi žinant, kad nešiojate kito žmogaus inkstą? Ar dažnai pagalvojate apie jūsų donorą? Ar nesijaučiate amžinai skolinga?

Dabar tai jau yra mano. Suprantu, kad ganėtinai baisiai skamba savo kūne turėti mirusio žmogaus organą. Bet man tai atrodo normalu, gal net sakyčiau džiugu, kad yra tokių žmonių, kurie sutinka paaukoti sunkiai sergantiems, o ne maitina žemėje esančius kirminus. Man niekada tai nekėlė diskomforto, priimu tai kaip natūralų dalyką, medicinos laimėjimą, gyvybės pratęsimą. Apie donorą, kaip ir apie jo šeimą, pamąstau dažnai. Kiekvieną vakarą sukalbu maldelę. Be abejo, jaučiuosi skolinga, bet suprantu, kad tai padarę žmonės yra labai geros širdies, todėl ta skola yra neįkainojama. Gal labiau tiktų sakyti, kad aš jaučiuosi dėkinga už savo ir mažylių gyvybes.

Sakoma, kad žmonės, išgyvenę stiprų sukrėtimą, pradeda gyventi šia diena, mažiau planuoti. O jūs? Kokių turite planų ir svajonių?

Ne veltui yra posakis: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi”! Jau tuoj bus 7 metai, kai aš planuoju tik porą dienų į priekį – daugiau bijau, nes iki ligos planavau daug. O gavosi šnipštas... Svajoti reikia atsargiai ir atsakingai, nes norai pildosi. Šiuo metu nuo Neimanto ir Melano atsiradimo visas gyvenimas ir svajonės sukasi aplink juos. Noriu matyti savo berniukus sveikus, linksmus, noriu matyti kaip jie auga, užauga. O kai paaugs, aš tapsiu mažiau reikalinga. Labai norėčiau darbuotis toliau vizažo srityje ir būtų smagu turėti savo studiją – štai tokie paprasti ir žemiški mano norai.

Ką darote, kai užpuola liūdesys?

Liūdesys? Jeigu jis puola, reiškia, turite per daug laisvo laiko! Susiraskite veiklos. Manęs jis nepuola, nėra laiko liūdėti – reikia džiaugtis gyvenimu, juk jis ir taip nėra ilgas!

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie šiuo metu laukia donoro?

Stiprybės, pozityvaus mąstymo, bandyti įžvelgti kiekvienoje situacijoje tik gerus dalykus, nors kartais ir atrodys, kad nėra jokios išeities. Ir labai labai stipriai tikėti, kad viskas bus gerai!

Esate nuostabus įrodymas, kad donorystė daro stebuklus. Ką pati galvojate apie buvimą donore? Gal dalyvaujate visuomeninėje veikloje, susijusioje su donoryste?

Būti donoru turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga! Nepamirškite, kad donoro gali bet kada prireikti ir jums, ir jūsų mamai, sesei, broliui ar netgi vaikui, todėl darykite gera, nelikite abejingi. Šiuo metu apie donorystę stengiuosi kalbėti, parodyti, kokia ji būtina. Visgi, mano istorija nėra kasdieniška – save pateikiu kaip pavyzdį, kad įmanoma gyventi visavertį gyvenimą ir netgi gimdyti vaikus. Ir net ne po vieną, o po du! Taip pat priklausau organizacijai „Gyvastis”. Vaikams paaugus, stengsiuosi dalyvauti aktyviau, nes dabar, tiesiog, paroje pritrūksta valandų.

„Mirtis gali būti prasminga“ – rašoma donoras.lt tinklapyje. Indrės pavyzdys yra akivaizdus šio teiginio įrodymas. Kaip ir ji pati teigia, vienas apsisprendimas padovanojo tris gyvenimus.

Palyginus, dar visai neseniai organų transplantavimas ir donorystė skambėjo kaip iš fantastikos knygos. Pirmoji sėkminga inksto transplantacijos operacija Lietuvoje įvykdyta 1970 m. Širdies – 1987 m.

Šiandien Lietuvoje atliekamos inksto (iš mirusio ir gyvo donoro), širdies, kepenų, plaučių, ragenų ir sudėtingesnės kasos ir inksto komplekso, širdies ir plaučių komplekso transplantacijos. Kaip teigia Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė spaudai, nedažnai, bet pasitaiko, kad transplantacija būna nesėkminga arba praėjus kuriam laikui po transplantacijos organizmas transplantuotą donorinį organą atmeta. Tada atliekama vadinamoji retransplantacija – pakartotinė transplantacija. Yra recipientų, kuriems atliktos 2, 3 ir net 4 inksto transplantacijos. Tačiau laukiantiesiems pakartotinės inksto transplantacijos yra lengviau – jų gyvybę palaiko dializės procedūros. Kai prireikia širdies ar kepenų retransplantacijos, pakaitinės terapijos nėra – gyvybę gali išgelbėti tik donorinis organas. Todėl ne visi recipientai, kuriems prireikia širdies ar kepenų retransplantacijos, jos sulaukia. Lietuvoje širdies retransplantacijos sulaukė 2 recipientai, kepenų – 7.

Pasak Nacionalinės donorų asociacijos atstovo, donoru gali tapti bet kuris žmogus. Gyvuoju donoru gali tapti ligonio artimas giminaitis. Kur kas dažniau persodinami mirusio žmogaus organai. Mirusiu (kadaveriniu) donoru asmuo laikomas tik tuomet, kai jį ištinka smegenų mirtis (negrįžtamai nutrūksta kraujotaka smegenyse). Pagal Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM turimus duomenis, 2016 – 2018 metų laikotarpiu vyriausiu efektyviu donoru Lietuvoje buvo registruotas 82 – ejų metų žmogus. Transplantacijai buvo paimti jo inkstai ir ragenos. Jauniausias efektyvus donoras – 1 metų ir 3 mėnesių vaikas, transplantacijai buvo paimta jo širdelė.

Trakų rajone gyventojai iš viso yra užpildę 206 sutikimus donorystei. Elektrėnų savivaldybės gyventojai – 167 sutikimus. Norint tapti donoru, reikia užpildyti sutikimą po mirties tapti audinių ir (ar) organų donoru. Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.), šeimos gydytojo kabinete ir per įvairias donorystės akcijas. Pasirašant sutikimą nereikia atlikti jokių sveikatos tyrimų. Apie audinių ir (ar) organų tinkamumą transplantacijai gydytojai sprendžia tik po žmogaus mirties. Pasirašant sutikimą tapti organų donoru galima pažymėti, kokius organus sutinkama dovanoti.

Indrės Simonovienės asmeninio archyvo nuotr.